Kriaušė, laikanti žmogų

Su Baba kalbėjomės per atstumą. Nemėgo kvėpuoti į veidą. O gal nemėgo anūko?
Akis nusukdavo į geležinkelio pylimą, žiūrėjo pro žmogaus petį į traukinį, kurio nėra.
Pasodino pavasarį kriaušę, ten kur sakė, karo metu gulėjo karo aukos.
Ledinis vėjas tiesiog kramtė jos pirštus, iškrisdavo kastuvas. Nuo geležinkelio pylimo tas vėjas įsibėgėdavo.
Menką pagalį su trimis lapais skiepijo – neprigijo. Sudžiūvo tarsi po sausros.
Pirmasis skiepas neprigijo. Tada pasikvietė kaimyną Knišką.
Kniška sakė, kad medis neprigis, kol neišgers kartu butelio.
Baba gudraudavo – kol jis ieškodavo degtukų, dalį degtinės išpildavo ant žemės.
Kriaušė prigijo. Kasmet nokino vis sultingesnius vaisius . Kada prinokdavo, medis ūždavo nuo vapsvų sparnų.
Baba augino dvi ožkas.
Kasdien ilgai eidavo jų girdyti prie senos juodos pirties.
Glostydavo ragus, kalbėdavosi su jomis, ir taip praeidavo pusdienis.

Mes su pusbroliu iškrapštėm sklidiną, užvožta balta įskilusia lėkšte, stiklainį nugriebtos dar nesustingusios grietinėlės.
Ne man atėjo mintis nusiskinti kriaušių.
Pusbrolis dairėsi į kriaušes, o mano dviratis, paremtas prie tvarto, jau veržėsi Dotnuvėlės link.
- Paimk pagalį ir mesk, - pasiūlė pusbrolis, visa galva aukštesnis už mane.
- Papurtyk, - atsakiau.
- Viršūnėje geltonos, o apačioj matai...
Po ranka pasitaikė kauptukas. Sviedžiau – jis tik nubraukė žalius lapus.
Mėšlu apkibęs tvirtas tvoros virbas irgi nubraukė lapus.
Nukrito žalia kriaušė, tėškėsi į akmenį ir išsiskleidė.
- Lipk, - įsakmiai pasakė pusbrolis ir apsidairė.
Apglėbiau kriaušės mergaitiškai ploną kamieną.
Pusbrolis matė, kad Baba eina pro svirną.
Šokau ir užsikabinau už šakos.
- Ką jūs darot? Nulaušit medį, - sušuko Baba, trepsinti per pievą.

Šaka nulūžo staiga.
Apsiklojau lapais ir geltonos kriaušės tykšo man ant galvos.
Pusbrolis stovėjo ir žiūrėjo į geležinkelio pylimą, tarsi lydėjo traukinį.
Baba griebė nuo kamaros sienos vadeles ir rėžė man per akis.
Kriaušės šakos mane išgelbėjo.

Baba nusprendė palikti vienkiemį ir persikelti į kaimą.
Paglostė aukštą medžio kamieną.
Žalių lapų mirgėjimas slėpė geltonas, širšėmis aplipusias kriaušes.
Baba stovėjo rami.
Pravirko staiga.
Tokios gražios, didelės buvo jos ašaros, man pasirodė, didesnės už rožinio karoliukus.

- Paimk, nors vieną, - atsisuko ji į mane.
- Nenoriu.
- Nors vieną, geltoną.
- Nenoriu.

Už seną sodybą gavo pusę namo – betoninę verandą, tris langus su baltomis užuolaidėlėmis, medžiaginių kilimėlių kvapą ir kelis serbentų krūmus.
Baba giliais akiniais ant nosies, baksnojo adata į durų kilimėlį.
- A a, tai atvažiavot, aš tuojau..  Mesk į šoną anūkėli, tą maišą
- Baba, tėvas mėsos parnešė.
- Kam man ta mėsa? Dantų nebeturiu.
- Išsivirk. Negi žalią kramtai, - atsiliepė Tėvas rūkantis verandoje.
- Kaimynams atiduodu. Jie man už tai serbentus nuskynė.

Iki skausmo pažįstamas kelias.
Vieškelio gale – Babos namas.
Važiavom ir taip nesinorėjo privažiuoti, išlipti, apkabinti.
Pasukau Dotnuvėlės link.
Kaimo kapinaitės.
Smėlyje paskendę, ant upelės kranto išbarstyti seni paminklai be kryžių ir žvaigždžių.
Kapai, apaugę meldais, smilgomis ir išdžiūvusia žole.
Girdisi tik vandens pliuškenimas į amžinus akmenis.
Senelio kapas. Išplautas smėlis pakreipė paminklą ir dabar jis tapo panašus į palinkusią pušį pajūry.
Pastebėjau tai, ko nepastebėdavau anksčiau. Dotnuvėlės krante, vos už kapų tvoros augo kriaušė.
Keistas sutapimas – medis buvo kažkuo panašus į tą kriaušę.
Sukau Babos namų link.
„Reikia paklausti apie tą kriaušę prie kapų. “

Artėjau prie balto plytų namo. Baba stovėjo darže pasirėmusi ant lazdos.
Mačiau, kaip vėjas mano šimtametę Babą praėjo kiaurai.
O pavasario saulė judėjo užmerkusi akis.
Šalia jos serbentų krūmas skambino lapų varpais, girdėjosi net tolimoje bažnyčioje.
Juoda lazda įsikibo Babos sudžiūvusios rankos, tarsi ieškojo, kur suleisti šaknis.
Ištariau jos vardą ir ji, tarsi ilgai laukusi kvietimo – atsisuko.
Bedante burna pasakojo, kodėl ji kasdien dėvi tą juodą suknelę.
Sakė, kad laukia, kada pašauks į dangų.
- Užmiršo mane, - pasakė ji ir apvalus jos veidas bandė šypsotis.

Džiaugsmas – reta akių moneta.
Nepaklausiau apie kapinių kriaušę.

Išėjo ji Tėvui Stanislovui beldžiant namuose į duris, langus ir sienas:
„Džiaukitės, žmonės, už šitą moterį, kad Aukščiausias ją apdovanojo tokiu ilgu gyvenimu. “


Tą paskutinį kartą, kada ji dar buvo gyva, sustojau žvyrkelyje.
Žinojau, kad dar turiu sugrįžti, apkabinti ją ir atsiprašyti.
Nesugrįžau.
Ji lėtai pakėlė ranką.
Mačiau, kaip vėjas ją perėjo kiaurai.
Štai kam augo ta kriaušė – kad Baba spėtų už jos užsikabinti, kai vėjas neš į Dotnuvėlės upelį.