Lažybos

Rašyti pradėjau laiku, tik neilgai tas rašymas tęsėsi. Septintoje klasėje jau buvau daug perskaitęs – net Šekspyrą. Ne skaitymas tai buvo, o susipažinimas. Andre Morua sakė, kad geras knygas reikia skaityti n kartų: kiekvieną kartą rasi ką nors naujo. Jis teisus.
Mūsų mokykloje, dabar vadinamoje Algirdo Brazausko, rašytoja Emilija Balionienė įkūrė literatų būrelį. Aš į jį įsitraukiau ir pasijutau poetu, nors diktantuose gerų pažymių retai matydavau. Rašiau apie tai, apie ką rašo visi pradedantieji. Kiti ir pensijai atėjus ne ką mandriau parašo. Mokytoja buvo gera, tvirtai sėdėjo ant literatūrinio debesėlio. Esu jai dėkingas už pirmą atspausdintą eilėraštį. Parašiau apie statomą namą, ji pataisė ar perrašė – ir išspausdino rajoniniame laikraštyje. Mano tik idėja liko. Ne kokia ji buvo. Galėjo ir pati pasirašyti. Juk Gogolis, parašęs „Mirusias sielas“, neparašė, kad idėją jam padovanojo Puškinas.
Gavau honorarą. Pavertėme jį į saldainius. Buvo pigu, skanu ir daug. Suvalgėme su draugais. Jie skatino: „Jonai, tu tik rašyk. “ Rašiau – prirašiau kelis sąsiuvinius. O kito eilėraščio spaudoje reikėjo laukti trisdešimt metų. Mokytoja patarė būti savarankišku. „Rašyk, gal kas nors išeis“, – tai buvo jos paskutinis palinkėjimas, kai išvyko į Vilnių. Vėliau jos kūriniai pasirodė respublikinėje spaudoje. Buvo gaila, kad ją praradome.
Rašyk, nerašęs. Niekas nespausdina, nesupranta, koks čia genijus reiškiasi. Aš ir dabar stebiuosi, kaip žmonės nemato, kokia silpna jų kūryba. Juk yra su kuo palyginti. Bet nieko panašaus neatsitinka. Savo vaikas, nors ir negražus, labai į kitus gražesnius panašus, yra pats brangiausias. Nuknisi ką nors nuo kitų, subanalini ir džiaugiesi – tavo. Žmonės nedurni, ypač redakcijose. Matydavo, kad literatūrinis štampas, kad panašu į kažką, bet jei pusė velnio nuštampuota – spausdindavo.
Savo literatūrinės karjeros pradžią vis atidėdavau. Jaunystėje juk nemirtingas jautiesi. Bus dar to laiko – aš dar parodysiu. Be to, Paustovskis patarė sukaupti gyvenimo patyrimą. Perskaičiau jo „Aukso dulkes“ ir nubrėžiau ribą: nuo trisdešimties kibsiu. Greitai atėjo ir keturiasdešimt. Tada padariau pirmą žingsnį. Juokinga prisiminti tas aplinkybes.
Su mokslais man būdavo didelės problemos. Mama sakydavo: jei ankstyvą pavasarį pamatysi skrendantį gandrą – būsi perkeltas į kitą klasę. Jei ne – sėdėsi antrus metus. Teko. Gal tie gandrai iš tiesų turėjo įtakos. Eini iš mokyklos ir svarstai, ar tėvas atvers dienoraštį. Stebuklingai sugebėdavau išgyventi vieną dieną. Dabar stebiuosi: mokantis gerai būtų buvęs paprastesnis gyvenimas. Bet kur tau – visi mokyklos šaunuoliai mokosi blogai. Nerūpestingi kaip paukščiai. Ir aš toks buvau. Koks aš kalikas, gudrutis nelaimingas? Mokytojai, matyt, manė, kad tėvai su diržu atsilygins už jų sugadintus nervus. Tos pažymių knygelės kažkur nusimetė. Būtų įdomu ir graudu paskaityti.
Ilgai nerašiau. Reikėjo ne teoriškai įsisavinti gyvenimo mokslus. Praeiti per gyvenimą lengvabūdiškai švaistant laiką, kad vėliau galėtum surinkti savo kvailos patirties aukso dulkes. Keista – be prasmės praleistas laikas turi savo prasmę. Pateisinti nerašymą negaliu. Gal nesugebėjau? Ne man spręsti. Aš niekada nepasirašydavau ant savo nesugebėjimų protokolo.
Turbūt esu gimęs su kokia proto yda. Sako, tingėjimas – kepenų liga, ir toks žmogus pasmerktas dvasiniam tingėjimui. Man viskas greitai nusibosdavo. Ieškodavau malonumų, bet ir jie nesuteikdavo palengvėjimo. Netikri buvo, surogatiniai. Už kiek pirkdavai – tokią prekę gaudavai. Vaikiau savo svajonių chimeras ir kažko įsižiojęs laukiau. Gal jau nespėjau. Nebent dar dešimtmetį gyvybės ir sveiko proto tas, kuris viską tvarko, atseikėtų.
Dabar manau, kad rašyti – tai savo dvasią žadinti. Sielai šventę suruošti. Savo atvirumo ešafotą statyti ir pačiam ant jo galvą užnešti. Gal ir nerašiau, gal ir nepradėdavau, gal intuityviai jaučiau: bausmė ir kančia – laimė tik prie horizonto, niūniuodama renka mėlynas vilties žibutes. Kol ji ateis, jau ir rožių ant kapo reikės. Ar nuo mano rašymo jų padaugės? Nesvarbu. Be atvirumo šventės nebus. Jai ir žiūrovų nereikia.
Kas vėl paskatino rašyti?
Savigarba ritinėjosi po purvą. Didybės manija virš debesų dairėsi. Visuomet sakiau sau: palaukite, įrodysiu. Tik kaip tą ribą nustatyti? Kada startuoti? Kada paskutinį kartą atsikvėpsi ir leisies užkariauti literatūrinį Olimpą? To kvapo trūko. Dažniausiai įkvėpdavau, kai „imdavau“ šimtgraminį stikliuką. Dažnai kilnojant tą sunkų daiktą, savigarba smuko dar žemiau. Reikėjo reabilituotis, padidinti savo reikšmingumą. Esu ne blogesnis už kitus, esu asmenybė. Kandus, ant liežuvio galo nelipkite. Kvailos priemonės buvo.

Bus daugiau