Vasaros pilnatvė

Vasarai reikia kaitros ir lietaus,
Kad nubrėžtų virš upės po arką,
Ir to žvilgsnio – gilaus ir plataus,
Kur pasaulį iš naujo sutvarko.

Aš tam žvilgsny dabar gyvenu,
Kuris tyliai, be žodžių supranta,
Kad prinoko pilnatvė dienų
Ir jas bangos atplukdė į krantą.

Priaugino sultingos žolės,
Kurioje pasiklysta mūs pėdos,
Iš naktinio drugio šalies,
Kur nusėda ir dulkės, ir bėdos.

Vis glaudžiuosi prie sielos namų,
Kur langai tik į nokstantį sodą,
Žydi sutemos pilnos kvapų,
Naktys vasaros saugios atrodo.

Ir visai nesvarbu kas toliau,
Tavo akys - beribis dangus,
Aš tik noriu žinot ir pajaust,
Kad esi tu laimingas žmogus.

Aš matau, kaip krenta žvaigždė
Į prinokusį vasaros glėbį
Ir žinau - man tavęs dar reikės,
Kol kaip upė į vasarą bėgi.