Nuo ankstyvo ryto niežtėjo kumščius. Pasikrapščiau galvą virbalu. Labai šilta nebuvo. Pusbrolis liepė atvažiuoti į mūsų kaimo geležinkelio stotį. Norėjo pasėdėti ant namo stogo. Baidyti balandžius. Gal ir jam niežtėjo kumščius? Vakare ruošėmės į šokius.
Ėjom su pusbroliu gaudyti karosų tiesiai per jau gelstančių, bet dar vis žalių miežių lauką. Dviračių neturėjom. Platus laukas vos tilpo mūsų abiejų akyse. Eini, ir braukiasi per kojas švelnūs miežių stiebai. Kvepia raudonomis blakėmis, bičių išprievartautais dobilais ir žiupsneliu amonio salietros.
Mirtinai norėjom valgyti. Matėm – oi, nespėsim iki karosų prūdo. Nespėsim perplaukti miežių lauko, išspardyti akmenų žvyrkelio aštuoniukėje, priekyje – tik grioviai, grioviai.
Sustojom pačiame vidury lauko ir sėdom, kur stovėjom, o vėjas pučia į nugaras, tiesiog kelia marškinius į dangų. Pakeli stiklinį butelį iš „atvažiuojančios pardovkės“, vadinamos lavke, o limonadas putoja, laistosi į sirupą panašiu vandeniu. Daktariška dešra išprakaituoja, bet mėsos skonis neatsiranda. Kvapas mielių ir kalakuto užpakalio... Gerai, kad vėjas nuneša kvapus banguojančių žalių miežių galvomis tolyn, per visą lauką.
Sėdim lauko vidury, o saulė skrudina duoną, tirpdo geltoną sviesto košę. Pusbrolis apsitaško smakrą sviestu, bet net nepasipurto. Kumščiu trenkiu jam per išteptą skruostą. Jis kerta man dešros blyneliu tiesiog į kairę akį, užlipdo pusę vaizdo. Purvini, taukuoti, juodomis rankomis ir duonos trupiniais lūpų kampučiuose jaučiamės sotūs ir krentam į žalius javus ant nugaros. O, Dieve, kaip nesinori eiti karosų.
Vėjas neša kvepiančią taiką ir tylą.
Grįžtam į trešnių alėją, nusidriekusią šalia geležinkelio pylimo. Sėdim ant šakų, o uogos spindinčiomis kekėmis tabaluoja prieš mūsų nosis. Šaukiam pravažiuojantiems traukiniams ir mėtom sultingas trešnes.
Vakare vėsoje važiuojam į šokius motociklu. Šokiai – tai išprotėjusiai garsi muzika ir taurūs gėrimai. Pusbrolis vyresnis, jo kumštis matė ne vieną veidą. Prasidėjo taikiai. Plačiai atsivėrė mėlynos, kojomis spardomos kultūrnamsio durys. Mano smūgis pakibo virš pirmo ėjusio svetimo vaikino akies. Smūgis-spjūvis. Griebiasi už smakro, veido. Laksto vaikinai švariais marškiniais. Juos vejasi du išsimiegoję miežių lauke vaikinai. Atsiranda sužeistų ir susižeidusių. Įbėga sargas, buvęs gaisrininkas, ir mes bėgam slėptis.
Sėdėjom už kultūrnamsio sienos ant šlapios naktinės žolės. Aitriai kvepėjo jazminai.
– Tu pažįsti tą, kuriam dėjai?
– Iš kur aš jį galiu pažinti? – nustebėjau.
– Nešūkauk, o tai kaip dėsiu. Jie mūsų ieškos. Čia gal kokie atvažiavę studentai?
– Iš kur man žinoti?
– Kitą kartą žinok...
– Kitą kartą vardo paklausiu.
Mėnulio nušviestu žvyrkeliu ėjom namo. Įlindom į krūmus, kada išgirdom bėgančius. Jie kėlė dulkes, nes kažkur skubėjo. Trys vaikinai ir keturios merginos.
Geležinkelio stotyje jie vaikščiojo po peroną. Vaikinas, kurį sumušiau, sėdėjo apsikabinęs merginą. Atvažiavo Radviliškio traukinys. Perone liko tik tas vaikinas, kurį sumušiau.
– Koks tavo vardas? – paklausiau.
Jis sėdėjo ramus. Ne, šitas nepuls, supratau.
– Ko jūs norit? – paklausė jis, apsilaižydamas sumuštą lūpą.
– Norim pakviesti tave karosų gaudyti.
Jis pašoko, nes suprato, kad mes tuojau „vesim jį karosų gaudyti“.
Kitą dieną sužinojom, pas ką jis į svečius atvažiavo. Ėjom trise per žalią miežių lauką, ir švelnūs miežių stiebai braukė mums per kojas.


Sigitas Siudika




