Ligoninėje pirmos su tavim atsisveikina sesutės

Mūsų palatoje gulėjo aštuoni žmonės. Niekas iš jų nevaikščiojo, bet maldos į aukščiausiąjį nesigirdėjo. Iš visos palatos aš tik vienas galėjau vaikščioti.
- Ei, kas galit nuvežti parūkyti? – sunkus toks balsas lyg iš gilaus rūsio.
- Ei, tu naujas, - čia į mane kreipėsi. – Nuvešk Petrą. Vežimas prie durų
- Netingėk, jaunuoli, visi rūkom. Po to mane, gerai? – tamsoje balsas skambėjo tarsi prarūkyti vargonai: gergšiančiai.
Įėjo sesutė. Jos vaiduokliškas profilis atgulė į apšviestą durų plotą.
- Nori parūkyti? – pasilenkė kvapni sesutė prie manęs.
- Zita, mane nuvežk, prižadėjai, - silpnas toks cyptelėjimas
- Tylėt, - čaižiai sukomandavo sesutė Zita.
Pajutau jos stiprias rankas- ji kėlė mane. Sveiką, tik ką iš namų.
Vežė ji mane greitai – su vėjeliu. Cypia padangos per linoleumą.
Rūkoma ant avarinių laiptinės laiptų tarp aukštų. Net langas praviras.
Tamsu bet cigaretės apšviečia merginos veidą. Jos bruožai mistiški.
Tokiame rūkomajame ji nepaprastai graži.
Tokiose aplinkybėse negražių žmonių tiesiog nėra.
Girdėjosi sesučių juokas, krykštavimas ir dūmai leidosi iš viršaus ir kilo į viršų.
- Laikykis, nieko čia tokio, viskas bus gerai
Mes baigėm rūkyti penktą cigaretę iš eilės, ji motiniškai apkabino mane.
- Jeigu tau kas atsitiks, žinok, tave nuprausiu.
Tylėjau. Kaip arti buvo tas „ nuprausiu“. Siaubas.
Ji privežė mane prie palatos ir man teko parodyti visiems gulintiems, kad aš vaikštau.
Puse nakties vežiojau visus rūkyti prie durų į laiptinę.
Ryte Zita pamatavo temperatūrą ir pamerkė akį.