Kas jiems gražins praradimus?

Mačiau kaip į saldainių krautuvę
Įbėgo trys senukai
Jie tik ką ramiai uždarė bažnyčios duris
Pardavėja šluostėsi čežančiu popieriumi  rankas
Trečiasis liko prie stipriai užvertų durų
Žili, sniego spindesio marškiniais,
Sodininkų kelnėmis,
Tas kur aukštesnis iš vitrinos griebė
Šokoladinės balerinos šuolį iš tikro cukraus
Apvalaus veido senukas drebėdamas
Ištiesė į pačią gražiausią skulptūrą
Rudos meškos kailio šokolado garbanas
Nepasidalino
Griebė dviem saujomis marmeladinių ežiukų
Lyg ledu pavirtę saldainiai fontano purslais
Krito ant laimingo durininko veido
Suakmenėjusi pardavėjo dar čežėjo popieriumi
„ Mes neturėjom vaikystės, Leonai“
„ Vladai, noriu dar ir dar... “
„ Sigi, tai jie atėmė iš mūsų vaikystę“
Godumas įgavo siautulingos muzikos kvėpavimą
Pro lūpas birėjo vaikiški trupiniai
Po keleto minučių tapo saldu
ant juodų išvaškuotų grindų.
Pardavėja išsižiojo.
„ Kiek mes skolingi, pone? “
Policija senukus surišo grandinėmis.