Mano Seniui tai nenutiko

Mano Senis niekada nepatenka į kalėjimą.
Islamo Gvardija niekada neranda
ginklų namuose. Jis gali dingti,
stebėdamas, kaip pro šalį marširuoja milicija,
nepastebėdami, jis niekada nepraleidžia
net dienos už grotų. Jam nereikia pasikliauti
teisėjo, kuris pažįsta jo pavardę, gerumu.
Jam nereikia prašyti prieglobsčio.
Jis nebėga į Vokietiją,
nevogia batų, kad išgyventų.
Jis gali vogti batus vien dėl malonumo
išsisukti, kad pasijuoktų
iš jaunatviško džiaugsmo dėl nedidelio nusikaltimo.
Jis lieka Irane, kur jam nereikia
naudoti savo nematomumo. Jis pasirenka priešingai:
jo apsakymai publikuojami
su dideliu pripažinimu, jis režisuoja
scenos spektaklius, sulaukiančius gausybės ovacijų;
jis vaidina filme, ir žmonės jį
sustabdo gatvėje nufotografuoti.
Jam niekada nereikia mokytis anglų kalbos, dirbti
fizinio darbo ar valandų valandas stovėti
virtuvėje, gaminant maistą nedėkingiems klientams.
Magija nebūtina,
kad išliktų gyvas. Jo talentai gali klestėti.
Vietoj manęs jis turi buhalterius
ir teisininkus, kuriems dosniai moka, kad šie tvarkytų
visus jo reikalus. Jam nereikia
saugoti savo slaptažodžių;
tam jis turi asistentą.
Jis veda kitą žmoną, turi kitą
sūnų, galbūt net dukrą,
ir jie pasikliauja jo kartų turtais,
kad turėtų visus anūkus, kurių trokšta.
Jie visi gyvena pasiekiami pėsčiomis.
Jie mato jį kasdien.
Jis niekada neperplaukia per vandenyną.