Apie tave

Naktis ateina taip dažnai, kad kartais atrodo, jog ji turi raktą nuo mano kambario. Ji nebelaukia, kol užmigsiu — pati įeina, pati atsisėda ant lovos krašto, pati užgesina paskutinę šviesą. Nemiga visada eina pirma, kaip pasiuntinys, kaip tylus perspėjimas, kad ši naktis vėl bus ilga, vėl bus svetima, vėl bus mano.

Po jos sapnai nebeprimena sapnų. Jie ateina be formos, be kontūrų, lyg būtų pagaminti iš rūko ir senų prisiminimų. Jie juda, stena, vaitoja, sukasi aplink mane, lyg bandytų įsitaisyti mano galvoje. Šmėklos laksto be tikslo, rodo grimasas, kartais juokingas, kartais bjaurias, bet visada — kažkaip pažįstamas. Viskas juodai balta, lyg pasaulis būtų pamiršęs, kad spalvos egzistuoja.

Diena, kai ji pagaliau ateina, būna tik trumpas tarpas tarp dviejų naktų. Žmonių balsai, kalbų klegesys, televizoriaus ekranai, oro prognozės, veidai — viskas praeina pro mane, lyg būčiau stiklas. Aš matau, kaip jie juda, kalba, juokiasi, bet niekas neprilimpa. Diena tirpsta, kol vėl lieku vienas su naktimi, kuri visada grįžta kaip skola, kurios niekada neįmanoma sumokėti.

Ir tada prasideda tas pats ritualas. Pagalvės dusina pašautą juodvarnį, kuris krenta nuo šakos tiesiai į sirenų kauksmą. Laivų, traukinių, mašinų garsai susilieja į vieną ilgą raudoną signalą, kuris niekada neperjungiamas į žalią. Viskas juda į stotį, kurioje susigūžus laukia ji. Moteris, kuri mano sapnuose visada atrodo lyg šešėlis katastrofos kelyje — ne todėl, kad ji pati būtų nelaimė, o todėl, kad ji vienintelė išdrįsta stovėti ten, kur griūva pasaulis.

Tu esi tas šešėlis, kuris paryčiais išnyra iš rūko. Kartais atrodo, kad tu pati esi rūkas — kad tik rytmečio lietūs gali tave nupiešti spalvomis. Kai sapnai pagaliau nusidažo spalvotai, kai lietūs verkia taip tyliai, kad jų beveik negirdėti, tu pasirodai. Ne visada, ne kiekvieną naktį, bet pakankamai dažnai, kad aš vis dar laukčiau.

Aš nežinau, ar tu išsklaidysi miglas. Gal tai tik mano noras, tik mano įsivaizduotas gelbėjimo ratas, kurį pats sau nupiešiau. Bet laukimas yra stipresnis už abejonę. Aš laukiu, kad vieną naktį atskristum lengvais sparnais, akimis, kurias debesys degina. Kad įeitum į mano košmarus taip tyliai, kaip jūra įeina į kriauklę. Kad pagaliau išgirstum mano šauksmą, kuris per naktį kaupiasi kaip druska ant odos.

Štai kas vyksta manyje. Naktis po nakties, sapnas po sapno. Vis apie tave. Siela, nuprausta rasomis, virpa kaip žiedlapiai, kuriuos palietė pirmas vėjas. Vis apie tave. Net tada, kai bandau apie tave negalvoti, tu vis tiek grįžti — ne kaip prisiminimas, o kaip būtinybė.

Ir galbūt visa ši naktinė geografija, visi šie sapnai, šmėklos, juodvarniai, sirenos ir stotys egzistuoja tik tam, kad turėčiau kur tave sutikti. Nes diena tavęs neatneša. Tik naktis.