Tavęs taip ilgai

Tavęs aš ilgai, taip ilgai po pasaulį ieškojau,
O tu pasiklydus buvai ir į tolį kvietei.
Dabar man kasdieninė duona ant stalo garuoji
Ir mano jaunystės klaidų nematai.

Jei tu mano viltis,
Pasiklydusi mėlyna Paukštė,
Beldies į laimės langą,
Apsigobus baltais apdarais.

Tu man iš tiesų nežadėjai laimingo rytojaus,
Kurį aš vaizduotėje savo vaikystėj piešiau.
Mes patys, kaip klounai, ir šokam, dainuojam,
Ir niekas negali sudrausminti mūsų.

Jei tu mano dvasia,
Nepabėgsi per degantį laiką,
Kur balti obuoliai
Krenta rojaus rausvam pabaly.

Bet jeigu sujungtume viltį ir meilę,
Koks nuostabus būtų toksai piešinys.
Kiek daug nepatirtume nerimo, vargo –
Tik meilės stebuklai svaigintų visus.

Jei tu mano visa,
Nepaspruksi šiandieną – palaukime.
Pienių pievoj žalioj
Išbarstysime savo jausmus.

Jei tu mano svaja,
Gal sustosi minutei prieš aušrą,
Kol žvejai sutaisys
Į svajones pamerktus tinklus.