Ir atsiliko gyvenimas

Pavyduoliai pas mane ateina kaip inspektoriai: be kvietimo, su popieriais, kurių niekas neprašė, ir su tokia veido išraiška, lyg būčiau skolingas jiems bent tris gyvenimus. Vienas jų — Pavydas — vaikšto su portfeliu. Rimtu, juodu, odiniu. Kiekvieną rytą jis praeina pro mano langą, pasitaiso kaklaraištį ir linkteli, tarsi sakytų: „Stebiu tave. Gyveni per ramiai. “ Aš jam atgal nusišypsau — ne todėl, kad noriu, o todėl, kad Pavydas nekenčia šypsenų. Tai mano vienintelis ginklas.

Tuo metu valiutos renkasi pas mane virtuvėje. Svaras sėdi ant taburetės, užsikėlęs koją ant kojos, ir aiškina, kad jis čia svarbiausias, nes turi tradiciją. Euras nervingai barška centais, vis bando įrodyti, kad yra modernesnis, bet jam vis nesiseka — centai krenta ant grindų ir rieda po spinta. Doleris, žalias kaip pavasarinė pelkė, vis kartoja, kad jis globalus, todėl jam negalioja jokios taisyklės. Aš verdu arbatą ir žiūriu į juos kaip į tris klounus, kurie pamiršo, kad cirkas jau seniai sudegė.

Senas pensininko litas irgi kartais užsuka. Jis mažas, sulinkęs, suvalgytas kainų kaip pelės. Jis visada atsiprašo, kad trukdo, ir visada prašo tik trupinio vietos ant stalo. Bet vos tik atsisėda, kainos iš kažkur išlenda — tokios didelės, tokios riebios — ir pradeda jį graužti. Aš bandau jas nuvyti, bet jos tik kikena ir sako: „Mes dirbam savo darbą. “

Krizės irgi užsuka. Viena jų — Ledynmečio Krizė — visada ateina su šaliku ir sako, kad čia tik trumpam, tik patikrinti, ar dar turiu šiltų kojinių. Kita — Finansinė — ateina su skaičiuotuvu ir klausia, ar tikrai man reikia tiek daug duonos. Aš sakau, kad reikia, nes duona bent neklausia, ar aš vertas jos.

Ir tada visi jie — valiutos, krizės, kainos, Pavydas su portfeliu — susėda mano kambaryje ir pradeda ginčytis, kas mane labiausiai vargina. Aš stoviu kampe, laikau savo arbatą ir galvoju: „Negyvenau kaip ponas oriai, tai ko jūs visi iš manęs norit. “ Bet niekas negirdi. Jie per daug užsiėmę tarpusavio konkursu „Kas labiausiai suėdė žmogų šią savaitę“.

Aš tik šypsausi. Nes jei nesišypsosi, jie pagalvos, kad pralaimėjai. O aš dar turiu kelis centus kišenėje — ir jie manęs dar nepraėdė.