Poetas

Poetas pageltusiais pirštais laiko paskutinę
Naktyje deginamą bet neišduodančią,
Virš vandens skrendančią,
Be kaltės gulinčią kryžiumi pelenuose
Bučiuojama lūpomis
Skandinančią dūmuose mintis
O viltį keliančią  į Saulę
Ji paskutinė kaip tikėjimas
Kaip praeitis nusėdusi ant pirštų
Kaip  veidrodis tylos.
Joje dar kažkada gyvybė plakė
Užtenka
Poetas švysteli tolyn
Tą paskutinę,
Smilkstančią
Dar melsvu dūmų kamuoliu
nevirtusią
Kiek džiaugsmo ir vilties
Poeto metusio rūkyt veide