Žalioji fėja

Gyveno kartą dar ne visai senas, bet jau pagyvenęs bajoras. Gal ir ne bajoras jis buvo, bet tegul – nes aukščiausia aristokratija yra protas, o protingu jis save laikė. Kaip ir kiek-vienam protingam, jam užteko ir kvailumo, ypač kai jausmai imdavo viršų. Iš pažiūros linksmas, širdyje jis nešiojo tylų liūdesį.
Seniai gyvenimo aplinkybės, padedant piktajam burtininkui, uždarė į stiklinę kolbą mažą kirminą – jo meilę. Kas pasakys, kiek sveria pati kilniausia meilė, jei visa siela telpa į kelis gramus? O gal užnuodyta siela būna sunki kaip švinas.
Ilgėjosi žmogus to mažo krebždančio kirmino, kuris kadaise sukeldavo devynių balų aud-ras, užkurdavo laužus skrandyje ir kepenyse, keisdavo daiktų prigimtį, tūrį, kvapus. Ne iš šio pasaulio buvo tie reiškiniai. Dabar viskas nurimę, tik tuštuma spaudžia – ta priešaudri-nė, kurioje gyventi net nuobodu. Nežinai, kuriame horizonte kaupiasi nauja banga, kada ji atsiris, parblokš ir nuneš į kitą krantą – laimės ar kančios.
Praėjo ketvirtis amžiaus. Karalystėje šventė mergelių dieną, visi pirko kuklias dovanas sa-vo damoms. Bajoras prisiminė patarlę: „Buvo laikai – gražuolės į mane žiūrėjo, dabar ir arkliai baidosi. “ Tad pasiėmė jauną pažą bučiuoklį, kad šis damas bučiuotų už jį.
Atėjo eilė sveikinti žaliąją fėją – burtininkę, kuri visus metus atrodė lyg ką tik iš vasaros pievos išbėgusi. Įteikė bajoras kuklų žiedelį, o pažas jau taikėsi pabučiuoti, kai staiga fėja užsiplieskė ir pareikalavo, kad pabučiuotų pats bajoras.
Nesuprato žmogus – kerai tai buvo. Kukliai pabučiavo į atkištą veidelį ir pajuto: kažkas mažas, karštas, dilgtelėjo ir įsmuko vidun, ten, kur širdis. Kaip kvepėjo jos vešlūs plaukai – lyg nieko panašaus nebūtų lietęs. Pakilo nenumaldomas noras įsirausti į tuos plaukus kaip į šieno kupetą, tikintis ramybės, gal net nirvanos. Keistas žmogus – ramybės ieško ten, kur kyla didžiausios audros. Moteris kaip jūra – ilgai rami būti negali.
Apsvaigo bajoras, tapo nelaisvas, bet išsilaisvino iš tuštumos. Banga, ilgai kabėjusi hori-zonte, pajudėjo, užliejo, užpildė tuščią indą nežmonišku greičiu. Ir vis dar negana – alka-nas, ištroškęs.
Prabėgo pro akis visas gyvenimas, sugrįžo jaunystės jausmai, žali miškai, šlapios gelėtos pievos. Kuo ilgiau stebėjosi tuo, kas nutiko, tuo giliau kirminas graužėsi.
Dabar jis kasdien eina pas žaliąją fėją, kukliai sėdasi ant kėdės ir taikosi pažvelgti jai į akis. Aplink zuja dvaro mergos, tarnai, tijūnai – ir niekaip negali bajoras pasakyti komplimento. Negali prisipažinti, kaip žavisi jos liekna figūra, plonais pirštais, net baltais rankogaliais.
Žalioji dama Grinoverė, gimusi po kenksmingo skorpiono ženklu ir ugningos kumelės me-tais, juokiasi skambiai – lyg auksinės monetos kristų ant akmens. Tas juokas – pagrindinis masalas, kuriuo tokios fėjos gaudo pagyvenusius vaikinus. Visos moterys, kurias jis įsimy-lėdavo, buvo šiek tiek raganos. Na, gal ne raganos, bet raganauti mokėjo.
Grinoverės ironija buvo skaudi ir teisinga. Greitai pasaka sekama, negreitai laikas eina, ypač kai nežinia, kai verkti norisi. Išdidumas jos buvo toks, kad net juokas kartais sus-kambėdavo ne ten.
Ir atsirado kitos fėjos.
Kai  nematydavo Grinoverės, ji pavirsdavo Pelenė – skalbdavo, virė, ravėjo daržus. Visi darbai jai sekėsi. O jis vis tiek norėjo tos žalsvosios fėjos, nors net jam pačiam atrodė, kad ji per išdidi, per gera jam, žymiai vyresniam. Beviltiška meilė – graži būsena, tik labai kankinanti. Laimei, gyvenimo miške laumių ir fėjų niekada netrūksta. Jei pirmosios meilės vietą jau užėmė kita – trečiai pats laikas pasirodyti.