Po nutikimo laiptinėje

Tunnelbanan, regional tåg,
modernistiškos vienatvės kupinos dienos aidai,
liūliuoja nepažįstamąjį tyliai
namų laukiamajame.

Kaip aš norėčiau
dabar ir visada,
būti tavo atspindyje
lyg skardi, į natas
nepataikanti daina.

Kol tu šypsotumeisi,
girtum mano balsą,
tą, kurį studentai
pažįsta tik per naktį basą,

Norėčiau tavo
sieloje įsišaknyti,
ir skonį beatodairiškos,
neįspūdingos, bet nostalgiškos,
paauglystės patirti.