Užkabinau ant kėdės savo tylą

Užkabinau ant kėdės savo tylą –
Ji vis dar kvepia pavasariu.
Tu sakai: „Vasara jau čia“,
bet aš girdžiu,
Kaip griaustinis manyje dar neužgeso.

Nubrauksiu nuo pečių likusias abejones,
Lyg smėlį,
prilipusį po ilgo lietaus.
Ir vėl išgirstu –
ne tavo žingsnius,
O savo širdies vėlavimą.

Gal aš per daug prisirišu prie debesų,
Gal per ilgai klausausi jų aidų…
Bet tu vis tiek mane paliesi,
Tardama: „Tu mano vasaros žaibo atmintis. “