Pradžia

Pradžioje 
milijardus metų
buvo tik tyla ir tamsa.

Nieko nevyko,
niekas nebendravo,
nebuvo kam liudyti
nei pradžios, nei pabaigos.

Buvo tik dvasia —
mažas, šventas taškelis,
sklandantis atskirai,
lyg nežymus balandžio kontūras,
dar be spalvos,
be kūno,
be krypties.

Nebuvo baltos,
nebuvo jokio kieto paviršiaus.

Buvo tik vandenys,
be žuvų, be krantų,
išsilieję po visą visatą,
nematomi,
bet kraupiai teliuškuojantys
apačioje,
tamsos gelmėse.

Ir dvasia,
maža ir šventa,
buvo viena virš jų,
lyg paskutinė kibirkštis,
kuri dar nežino,
kad taps pradžia.

Ir staiga
įvyko proto sprogimas —
ne garsas,
o lėtas,
lyg įplyšusi membrana,
leidžianti pro save
pirmąjį šviesos siūlą.

Jis dar nebuvo balta,
dar ne geltona,
tik blyškus,
tarsi neapsisprendęs šešėlis.

O dvasia,
tas mažas taškelis,
staiga pajuto,
kad nebėra kur slėptis,
kad prasideda
kažkas panašaus į laiką.

Vandenys apačioje
sukluso,
lyg būtų išgirdę vardą,
kurio dar niekas neištarė.

O visata,
kuri iki tol buvo
tik tamsos įprotis,
pamažu,
labai pamažu,
pradėjo suvokti,
kad ji jau nebe viena,

kad kažkas ją mato
iš vidaus.