Renesansas

Saulė virš griuvėsių patekėjo,
Dangus šiltu lietum juos liejo.
Ledynai tirpo, ledynai dingo,
Venera vėl į žemę sugrįžo.

Jos baltos pėdos liečia žemę,
Pavasario tulpės alsuoja meile.
Matau sugrįžtant žmogų Renesanso,
Iš degančių sodų, iš nevilties balso.

Jis dega begaline ugnim,
Su Dievu dalijasi širdim.
Kartu su Venera atėjęs,
Atgimė pasaulis - šviesa užliejęs.

Susidūręs su tamsa ir Šėtonu,
Jis kirto dangaus kalaviju aštriu.
Pripažino šviesą esant,
Net pasauliui liepsnojant, degant.

Nusileido Šventoji Dvasia,
Ant to, kurio širdis atvira.
Tas, kuris šviesai atsivėrė,
Tas, kuris meilę broliui atvėrė.

Taip žmogus iš naujo sužydėjo,
Meile vienas kitam spindėjo.
Galvas vienas dėl kito dėjo,
Feniksas - kilo, jo balsas aidėjo.

Pavasaris pakvipo meile,
Sniegą ištirpdė Saulė šviesi.
Žmogus savy rado balansą -
Ir meilė pagimdė Renesansą.