Medžio jėga

stebuklo antgamtiška jėga,
kaip vidinis cunamis,
pripildė mane iki pat kraštų
ir, grįždama atgal,
nuplovė savo pačios spindėjimą ir didybę,
palikdama tik grimasas,
kurias dabar turiu rinkti
į tvarkingas krūvas,
lyg rūšiuočiau svetimų sapnų atliekas.

bet jos vėl lenda iš smėlio,
lyg būtų dar gyvos,
lyg turėtų savo mažas širdis,
kurios plaka tik tada,
kai aš nusisuku.

vis ramiau, vis ramiau
bangos plauna
mano sąžinės krantą —
šiukšlės vis smulkesnės,
vis lengvesnės,
beveik bekvapės,
beveik jau gražios,
tarsi būtų iš stiklo,
tik viduje jos draskosi šakomis,
lyg būtų įsišaknijusios
į mano tyliausią vietą.

ten, kur dygsta
teisybės medis
baltais lapais,
kurie šlama taip tyliai,
kad atrodo,
jog jie bando
mane pamiršti.