... tęsiant ,,Tėvuži, Tu? “- 6

Tėvuži, kur dingsti
it papūstas vėjelio
ar net atokvėpio (atodūsio)
gyvybės žinomos - nežinomos,
gal netgi mano.

Neišmanau suvokti Čia,
kaip atsiranda reikalai,
net nesapnuoti..
Jau ne pro akinius
ar lango stiklą aplinką žvalgau;
tiesiog iš titnago pro titnagą.
Erdvės čia daug,
tegu ne tiek, kiek Dievo žodyje,
bet neišnyksta poreikis,
aprodant ją,
suprasti būtent taip.

Pro titnago girdžiu
kaip ūktelėja traukinys
šįkart jau be manęs.
Žinau, kad reikia padėkoti jam
už įdarbį nuo lopšio iki žvakės,
kol kas dar vis neužkurtos,
betgi ar reikia erzintis dėl to - - -
išeivis jau (deja, deja) išeivis jau!
dvasia į titnagą kaip kažkada
į molį kūnu įsiterpęs,
nebuvo lemta net sapne regėti taip -
girdžiu, kaip ūktelėja traukinys,
o padėkoti netgi jam
per savo dvasią
dar nemoku
- Tėvuži, kur dingai?

- Sūnau, žvalgykis kuo arčiau -
smuikelį tau palikęs ten,
jo patirtis didesnė negu mano...