Ryto tyloj

Tave matau —
užmerkęs akis,
lyg smėlis pats bėgtų į jūrą
ir neštų tavo siluetą
per tyliai alsuojančias kopas.

Girdžiu, kaip žolė
rasomis tyliai sublykšta,
kaip gatvės žingsniai
atsargiai praskleidžia rytą.

Aš jaudinuos —
bet tas jaudulys tik migla,
tik trumpa vaizduotės banga,
išnyranti iš niekur
ir vėl grimztanti į nebūtį.

Balti paveikslai,
gėlėti paukščiai,
švelniai išplaukę iš tamsos,
susirenka į juodas eilutes,
kurias matau tik tau.

Ir vėl —
tyloj girdžiu, tave matau,
užmerkęs akis.





















































Ir vėl —
tyloj girdžiu, tave matau,
užmerkęs akis.