Juokas man už nugaros

Pasislėpiau už namo kampo, vakaro prietemoje
Kada pravėriau baseino pastato duris, pūga jau siautėjo, nesimatė gatvės žibintų
šaltis privertė užsičiaupti ir stovėti prie sienos
mane nejudantį, apneštą sniego ir laukiantį kažko, galbūt kvapo
man iš tamsos išniro ledo gabalas – griuvau į tamsą
nesiginsiu – atrodžiau kaip girtas
Išgirdau besijuokiančią merginą
Kuo atsargiau judėdamas atsikėliau ir nubėgau paskui tą juoką
Mano pyktis augo - rankoje spaudžiau ledinę gniūžtę
Jaučiau apmaudą, kad išsigandau ir nukritau lyg stulpas
O juokas skambėjo vis tyliau – mergina tolo nuo manęs
Po treniruotės raumenys kaip užgesęs ugnikalnis
Išbėgau į gerai apšviestą gatvę
Merginos nesimatė, bet aplink įkyrūs balsai
Bėgti tapo lengviau – purus sniegas taškėsi į šalis
Tas atviras, skardus juokas pasigirdo man už nugaros
Neatsisukau
Pasislėpiau už namo kampo, vakaro sniego migloje
Juokas artėjo
Pasirodė dvi merginos – pabėgs – spaudžiau rankoje ledinį sniegą
Ta kita, kur dėvėjo baltą triušinę kepure - pabėgo
O ji, kurios juokas įsirėžė į mane, ramiai apžiūrinėjo mane
Sniego gniūžtė, kurią jai paruošiau, sutryniau
Mergina žiūrėjo sulaikiusi kvapą
Nežinau kodėl - apkabinau ir pasiekiau jos šaltas nuo juoko lūpas
Ji nesipriešino