Primavera

Ekrane 1716 m. Venecija. Našlaičių prieglauda Ospedale della Pieta garsėja merginų, grojančių styginiais instrumentais, ansambliais, kurių paklausyti atvykdavo mecenatai iš visos Europos. Tai šviesiausias gyvenimo našlaičių prieglaudoje periodas, nes muzika praskaidrina griežtą atmosferą prietemoje skendinčių salių.
    Cecilija svajoja, kad ją kada nors aplankytų mama. Naktimis slėptuvėje rašo mamai laiškus. Vieną sykį ryžtasi surasti įrašą apie ją į prieglaudą atnešusią moterį.
    Tuomet moterys, atnešusios vaikus, palikdavo pusę nuplėšto kokio nors paveikslėlio prie savo kūdikių. Jei vėliau sugalvodavo juos pasiimti, atsinešdavo kitą puselę, pagal kurią priorė (prižiūrėtoja) surasdavo įrašą apie jos vaiką ir palygindavo pridėtą paveikslėlio pusę. Reiškia, tai tikrai tos motinos vaikas.
    Tokių įrašų skaičiuojama tūkstančiais, bet Cecilijai, kad ir labai baramai priorės, pavyko sužinoti nemalonią tiesą apie savo mamą.
    Kartą prieglauda pasamdė ambicingą kompozitorių Antonijų Vivaldį. Merginoms teko išmokti jo kūrinį ir sugroti. Baigus groti, kompozitorius Ceciliją išrinko pirmuoju smuiku (daugiausia ansamblyje buvo grojančių smuikais).  Jis tapo jos mentoriumi muzikoje.
    Merginos koncertuodavo salės balkone, užtvertame medinėmis grotomis, tad atvykę klausytojai jų nematydavo, tik girdėdavo muziką. Jei tekdavo koncertuoti mieste, ant akių užsidėdavo kaukes.
    Merginų likimai jau buvo numatyti – ištekėti už pasiturinčių vyrų. Jie už tai prieglaudai dosniai sumokėdavo. Ir būtinai turėjo būti nekaltos – gydytojas prieš tai patikrindavo.
    Cecilija nenorėjo tokio likimo. Ji troško toliau muzikuoti. Bet kartą atėjo ir jos eilė. Buvo priskirta garsiam karininkui, ką tik grįžusiam iš karo. Bet gydytojas pripažino jos kaltumą, nes vienas įvykis, greičiausiai sąmoningas, nulėmė Cecilijos likimą. Kilo baisus triukšmas, priorė uždarė ją į celę.
    Kad ir patyręs pažeminimą, karininkas nusprendė su Cecilija gražiai atsisveikinti. Mandagiai papriekaištavęs, paprašė atsisveikinimui palaikyti jos talentingą ranką, ir, švelniai ją paėmęs, stipriai truktelėjo ir sulaužė.
    Vargšė mergina, medinėmis lentelėmis bei medžiagos atraižomis sutvarstyta ranka, tyliai kentė savo skausmą, o kai vėliau mėgino paimti smuiką, suprato, kad jos muzikinei svajonei nelemta išsipildyti. Paskutinį kartą pasiprašė pabūti balkone, kai merginos turėjo koncertuoti publikai. Paskutinį kartą pro grotas nužvelgė geidulingus veidus ir, koncertui dar nepasibaigus, koridoriais leidosi bėgti. Priorė Ceciliją sučiupo ir pradėjo kažkur tempti. Atidariusi kito išėjimo duris, ją paleido.
    Cecilija plaukė Venecijos kanalais didelėje medinėje valtyje, pilnoje likimo nuskriaustų, vargšų žmonių. O galvoje sklandė tokios mintys:
    „Aš praradau viską, apie ką svajojau, bet gavau tai, ko labiausiai troškau – laisvę. ‘‘