Lyg būtų per arti ugnis

iš
karščiuojančios,
nematomos žaizdos,
kurią nešioji taip giliai,
kad net kūnas
jau seniai nustojo ją jausti —
tik žodžiai dar kartais
susigūžia,
lyg būtų per arti ugnies —

iš jausmų,
slystančių
peilio ašmenimis,
lyg kas būtų pamiršęs
nuimti apsaugą
nuo tavo vidaus,

iš šito pasaulio grožio,
kuris visada ateina
su melo prieskoniu,
su siaubo šešėliu,
lyg grožis būtų
tik apšviesta vieta,
o visa kita —
užkulisiuose paliktas
triukšmas ir kraujas,

iš apmulkintos draugystės,
kuriai tikėjai
iki paskutinio
kvailo, šilto
naivumo lašo,

ir iš tos pačios,
brangiausios,
kuri tavo širdį
išmetė ant šaligatvio
kaip šunį,
kuris per ilgai
žiūrėjo į duris,
tikėdamasis,
kad jos atsivers —

„tegu išsimiega“,
pasakė ji,
o tu likai stovėti,
lyg būtum pamiršęs
kaip veikia gravitacija.
ir vis dėlto —
pasikeli.
lėtai,
kaip žmogus,
kuris dar nesusitarė
su savo kūnu.

nusišluostai —
ne ašaras,
o tą nematomą
nuovargio dulkę,
kuri kaupiasi
ant visų,
kurie per daug jaučia.

tada
atsargiai,
lyg bijotum
sulaužyti tylą,
dedi
žodžių kompresus:

vieną ant krūtinės,
kitą ant gerklės,
trečią —
ant tos vietos,
kur kadaise
buvo tikėjimas.

žodžiai šyla.
žodžiai traukia.
žodžiai gydo tiek,
kiek gali išgydyti
tai, kas niekada
nebuvo iki galo
sužeista —
tik per daug
atidaryta.


ir tu stovi,
apsivyniojęs kalba,
lyg ji būtų
paskutinis
tvarstis,
kurio dar neišmokei
uždėti be skausmo.