Pavasario vėjas

Mačiau kaip vėjas mano šimtametę močiutę praėjo kiaurai
O pavasario saulė judėjo užmerkusi akis
Šalia jos serbentų krūmas skambino lapų varpais, girdėjosi bažnyčioje
Juoda lazda įsikibo močiutės  sudžiūvusios rankos, ieškojo, kur suleisti šaknis
Ištariau jos vardą ir ji, tarsi ilgai laukusi kvietimo – atsisuko
Pasakojo, kasdien ji dėvėjo juodą suknelę, tarsi laukė, kada ją į dangų pašauks vardu
„ Užmiršo mane“ kalbėjo ji ir apvalus jos veidas bandė šypsotis
Džiaugsmas - reta širdies moneta, suspindėjo dangaus šviesoje
Išėjo ji Tėvui Stanislovui beldžiant namuose į duris, langus ir sienas
„ Džiaukitės žmonės už šitą moterį, kad Aukščiausias jai davę tokį ilgą gyvenimą“
Tas paskutinis kartas
Močiutė stovėjo su juoda lazda prie aukšto serbentų krūmo
Išlydėjo mane žvilgsniu
Sustojau žvyrkelyje ir pajutau, kad dar privalau sugrįžti ir ją apkabinti
Nesugrįžau, nepasakiau to ką turiu pasakyti.
Ji lėtai pakėlė ranką ir mačiau kaip vėjas ją perėjo kiaurai