****

Atsimenu, kaip sėdėdavai prie siuvimo mašinos ir akimis matuodavai mane.  



Tavo pasiūti marškiniai visada buvo ant išaugimo, į tavo idealo rėmus niekada netilpau.  

Nors paaugdavau, staiga rankovės būdavo per ilgos, po vasaros, per liemenį laisva.  

Tik žengus pro duris, medžiaga buvo sukabinta gražių žodžių segtukais ir svajonių virvelėm.  
Namo grįžus adatas skaudžiai traukdavai ir vėl skendau, dusau šilkiniuose standartuose.  



Iš tiesų šiandien turėtų jie man tikti, tik kažkodėl laisvesni nei prisimenu.