Auksuotais pirštais rytas liečia kaktą,
Pabudinęs paukščius - giesmes čiulbės
Ir žemėje pasuks gyvybės raktą -
Ištiesęs delnus šviesai po nakties.
Smaragdas liejas, kyla per krūmokšnius
Putodamas ant pievų ir kalvų,
O vėjas gerdamas purslus upokšnių
Išsklaido liūdesį poezija spalvų.
Ir veržiasi į savo tėkmę upės
Gyvybės gyslomis - pavasario kvapu,
Aksominis švelnumas jau prabudęs
Sūpuojasi ant beržo žirginių.
Tad jei likai dar tarp žiemos šešėlių
Pakelk akis, - įkvėpk žalių gelmių.
Pavasaris ne žemėj vien sužėlęs -
Tyloj pritvinkęs vyturio giesmių.


Daiva Rameikienė




