Kaip ruduo per sodą

Kur dėsi rasą nuo dobilo ryto?
Nuskinsi – dings,
paliksi – nenusineši.

Gal užkasi dirvonuos,
kur senos šaknys miega –
tesudygsta giliu atodūsiu.

Ar išleisi su vėju
per laukus ir kryžkeles,
kad išsisklaidytų kaip dūmas
virš svetimo slenksčio?

Nešiok jį kaip akmenį upėj,
kol vanduo aštrumą nugludins.

Arba kaip seną giesmę –
ne sau, ne man,
o tam, kas aukščiau už abu.

Te Tavo širdis randa namus
lyg ruduo per sodą:
palieka spalvą,
bet ne vaisių.