Saulėgrąža

Dar ankstyvas rytas.
Ant lapų laikosi rasos lašai,
o lauko pakraštyje stovi aukštas stiebas —
tarsi plona žemės ranka, pakelta į šviesą.

Saulėgrąža dar tik bunda.
Jos didelis geltonas veidas
lėtai atsiveria rytui,
lyg šiltas langas į dieną.

Žiedlapiai dega tylia šviesa,
lyg mažos saulės liepsnelės,
o viduryje bręsta tamsus branduolys —
pilnas vasaros ir kantraus augimo.

Bitė trumpam nusileidžia,
paliečia žiedo širdį,
ir visas stiebas vos pastebimai sudreba
lyg švelniai paliesta styga.

Dienai kylant aukščiau,
saulėgrąža pasisuka kartu su šviesa,
lyg sena, ištikima akimi
sektų lėtą dangaus judėjimą.

Vėjas praeina per lauką.
Geltoni veidai trumpam sujuda,
lyg tylus šviesos pulkas
klausytųsi vienos saulės.

Ir tame paprastame stovėjime
yra kažkas ramiai didelio —
lyg pati žemė būtų išmokusi
žiūrėti į dangų be baimės.