Nakties preliudija

Tokia naktis savy iš kraštų išsiliejus,
Sidabru apraizgius laukų tolimiausius krantus,
Kur tylūs atodūsiai jos mėnesienoj sužėlę
Grįžta į širdį pro atvirus Dievo vartus.

Tokios naktys pakyla virš miško smaragdinio rūbo
Kur gūžias keliai nesuradę savų pabaigų,
Šešėliai sugulę ant dylančio pilnaties rūko
Ištysta į geliančią tylumą tokių naktų.

O mintys plasnoja kaip paukščiai šviesios mėnesienos
Į naktį stiklinę vidurnakčio vyno ragaut,
Į virpančią tylumą brenda atodūsiai sielos
Visas šmėklas ir nuodėmes savo nakty nusiplaut.

Tokios tyros palieka kaip krištolas sąžinės dulkės-
Plyšta būtis pro užuolaidą ryto aušros
Ir plaukia pro draiskanas rūko plasnodamos gulbės,
Sulesusios tylius atodūsius sielų tamsos.