Mergina baltu paltu

Vasaros pabaigoje, tarp sudaužytų arbūzo žievių stovėjo mergina
Raudonais skruostais, baltu paltu ir švelniai liepsnojančiomis akimis
Buvom dviese, neturėjom, visiškai neturėjom pinigų
Ėjom pro šalį
Mergina juoda pirštine paėmė arbūzą už uodegos
Mes susidomėję sekėm kaip ji kelia aukštyn dryžuotą kamuolį
Ji nešė vaisių mums, laukiantiems sulaikius kvapą: nukris, išsitaškys
Baimės apimtas ištiesiau rankas ir žiūrėjau į švelniai liepsnojančias akis
Ji paleido ploną uodegėlę, kritau ant keliu ir sugavau
Vaisių pardavėjas kilstelėjo delną: „ Ei, laimingas būk“
Mergina juokėsi, staiga ištiesė rankas  ir mus abu apkabino
Arbūzas buvo mano rankose
Ėjom tylėdami, kambaryje sėdėjom tylėdami,
Pjaustėm arbūzą didelėmis skiltimis, mėtėm į liepsnojančias akis
Kada ant grindų taškėsi purpurinės sultys – juokėmės
Mūsų skruostai buvo raudoni, paltai – raudoni
Nusirengėm ir plovėm rūbus
Ji stovėjo ir vanduo lašnojo nuo jos balto palto
Tada ji mus pabučiavo ir pasakė: „ Ei, laimingas būk“
Išėjo ir mums liko nedidelė bala tarpdury