Elnias

Tolumoje mirksi naktinė geležinkelio stoties rampa
Aplink vasariškai drėgna lyg drugelio nosis tamsa
Keliasi rūkas, kol kas jis braido geležinkelio bėgiais apsigaubęs tamsa
Tik ryte baltai atsikosės ir neramiai draikysis po tuščią stoties peroną
Blausiai apšviesta rūdijanti cisterna vieniša lyg  pasiklydęs žilabarzdis senukas
Einu bėgiais link pervažos į budėtojo namelį, kur laukia teta
Rankoje  nešu ryšulį kvepiantį vakariniu sviestu
Dėlioju kojas nuo vieno pabėgio ant kito
Toje tyloje pasigirsta žingsniai
Pasileidžiu bėgti, labai noriu nunešti tetai vakarienę
Iki pervažos toli, o niekada negirdėti garsai kaukši beveik ties mano nugara
Bėgu net seilės taškosi į šalis
Teta su žibintu stovi tarpdury ir dairosi į mano pusę
Klumpu už pabėgių, slystu tepaluotame žvyre
Blausioje šviesoje matau didžiulį elnią, bėganti į mane
Gyvulys užtveria man kelią
Prašau, tyliai meldžiu, moju ranka, kurioje tetos vakarienė
Išdidus bronzinis elnias nusisuka
Teta šaukia mane vardu, apkabina viena ranka.
„ Ten elnias... elnias“
„ Išsigandai? Ar karvės išsigandai? ištraukė kuolą ir bėga laukais. “
Teta juokėsi ir šiltomis, grubiomis rankomis pilsto raudoną arbatą
„ Tokia naktis, o tu pamatei elnią – būsi laimingas visą gyvenimą“
„ Aš jį nuvariau šalin“
„ Nuvarei savo laimingą gyvenimą? “
Teta juokėsi nuoširdžiai
Tylėjau, nes elnias stovėjo už lango tarsi laukė manęs.