Įspūdžiai po filmo Vėtrų kalnas

Pažiūrėti filmą, sukurtą pagal XIX amžiuje gyvenusios rašytojos Emilės Bronte romaną Vėtrų kalnas nusprendžiau, ilgai nedvejodama.
    Ir štai ekrane vyksta kraupus įvykis – kariamas žmogus. Gausi minia, susirinkusi paspoksoti į nelaimėlį, dar jam kratant kojas, garsiai reiškia savo gan džiugias emocijas. Be abejo, šis vaizdas nemaloniai nuteikia, taigi, tenka sau vis priminti, kad tai tik filmas.
    Po to veiksmas vyksta viename tamsoje ir nešvaroje stūksančiame dvare, kurio apsileidęs ir piktas šeimininkas Ernšo postringauja apie parsivestą našlaitį, kurį nusprendžia pasilikti kaip tarną. Jo graži dukrelė Katerina apsidžiaugia, nes turės draugą. Pavadina jį Hitklifu, savo mirusio brolio atminimui.
    Stiprūs vėjai ir pliaupiantys lietūs, tėvo žiaurumas, kuria slogią atmosferą, kuri neigiamai paveiks vaikų, o vėliau ir jaunuolių jausmus.
    Kartą, Hitklifas prisiėmė kaltę sau, kai pavėlavo į šeimininko gimtadienį, kad tas neprimuštų Katerinos, todėl buvo žiauriai sumuštas. Tie randai ant nugaros išliko visą gyvenimą.
    Vaikai augo. Jie jautė keistą trauką vienas kitam, o kai tapo jaunuoliais, pasinėrė į aistringus ir audringus santykius. Bet tai nebuvo romantinė meilė. Tai buvo emocinis karas, kuriame meilė virsta kontrole, žeminimu ir kerštu.
    Katerina Hitklifą pastoviai niekindavo, žemindavo, bet kai susitikdavo, juos ir vėl apimdavo stipri aistra.
    Kai į kaimyninį prabangų dvarą atvyko turtingas ponas Lokvudas, Katerina nusprendžia su juo susipažinti. O kai po pažinties Lokvudas paprašo jos rankos, nusprendžia už jo ištekėti. Savo tarnaitei Neli prasitaria, kad jei tekėtų už Hitklifo, tai smuktų gilyn į skurdą. Žinoma, širdis ją traukė prie Hitklifo, todėl nepajėgė jo pamiršti, nors gyveno prabangoje.
    Po penkerių metų Hitklifas grįžo iš užsienio praturtėjęs. Gražus jaunuolis, dėvintis brangiais rūbais. Jo ir Katerinos jausmai niekur nedingo. Romanas tęsėsi toliau. Tik dabar Hitklifas kupinas keršto. Todėl veda Lokvudo įdukrą, kad dar labiau įskaudintų Kateriną.
    Įsimylėjėliai toliau susitikinėja. Jų tokia stipri trauka vienas kitam, kad virsta į audringą, skausmingą ir destruktyvią priklausomybę. Jų meilė - ne svajonė, o jėga, kuri gali ir kurti, ir griauti.
    Žiūrint filmą, susidarė įspūdis, kad jų jausmams didelę įtaką darė destruktyvi, tamsi, žiauri aplinka, žvarbūs vėjai, dažni lietūs, tėvo žiaurumas.
    Ir pabaigoje – dar vienas kraupus vaizdas: Katerina guli lovoje, kraujo klane, palikusi begalinį skausmą dviejų vyrų širdyse.
    „ Tai istorija apie toksišką meilę, traumas, klasinius skirtumus, emocinę priklausomybę ir negebėjimą paleisti. ‘‘