Tėtušis Žari

I veiksmas

Tėtušis Žari. Paimk tą žiurkę. Nebijok, ji negyva. Su servetėle. Gali būti užkrėsta. Dėk į atskirą maišelį. Kokį kokį, aišku popierinį. Nedėsi gi prie savo drabužių. Aš nežinau, kam. Kaip aš tau atsakysiu, kam? Manai, viską galiu paaiškinti? Nė velnio. Dabar nežinau, rytoj gal pravers. Viskas ateina su laiku. Su amžiumi. Pats pamatysi. Žinoma, ne. Na kaip tu galėjai pagalvoti, kad mes ją valgysim? Ar mes neturim maisto? Vos panešu. Atsisėskim, laikas papusryčiauti. Tu bent uogą nusisikynei, o aš visai nieko burnoj neturėjau. Pats vidudienis. Pietų metas, o mes dar tik pusryčiausim. Viskas susimaišė.
Ne, ne čia, ten toliau prie medžio patiesk, į pavėsį, kad musių mažiau prisirinktų. Gerai. Na, trauk iš savo krepšio. Pirma tavo patuštinsim, kad tau lengviau būtų. Kam tas telefonas, ko tu jį tampaisi? Matau, matau, o kur aš tau jį pakrausiu? Išmesk, vėliau kitą susirasi, kam tampytis papildomą svorį, jeigu neveikia? Pakrovėją aš turiu kažkur, turi būti giliai, bet elektros vis tiek arti nerasi. Jeigu ji išvis dar kažkur yra. Geriau knygą perskaityk, vis daugiau naudos. Va, vakar kaip tik pas tą negyvėlį radau dvi knygas. Paėmiau, gali vieną kurią paskaityti. Gaila, akinių neturiu, bet tikiuosi ne šiandien, tai ryt pas kažką nuimsim. Mirusį mirusį, neimsiu gi nuo gyvo. Tik tie lavonai dažniausiai visi su minusiniais akuliorais, o į tolį pats puikiai matau, man tik skaitymui reikia. Pavadinimą perskaitau, o kaip gi, va, “Trys draugai”, vadinasi. Didelės raidės. Gal šitą skaitysi? Ne? Per stora? Na gerai, kita neperskaitau, kaip vadinasi, bet Leninas ant viršelio nupieštas, nedidelė knygelė, plonais viršeliais, žiūrėk, nesudrožk, kai rasiu akinius, pats perskaitysiu, įdomu, ką jis parašė.
Pavalgei? Reikia eiti. Nevalia vienoj vietoj per ilgai užsibūti. Dar atskries mūsų pasiimti kokia bomba. Kai eini, tai vis kažkur ateini.
Ana, kažkokia pirkia pakelėj. Perskaitai, kas užrašyta? Efraimo smuklė. Žydo, reiškiasi. Gal užeikim, kaip manai? Juk jeigu bombos nepataikė, vadinasi, reikalinga užeiga, visiem reikalinga, ar ne?
Bet ką tu atsakysi, dievo avinėli?
Tegul bus pagarbintas, ar kaip čia geriau kreiptis? Gal šlovė Respublikai? Ar Imperijai? Ar yra kas gyvas?
Efraimas. Taip taip, ko čia dabar rėkauji? Seniai stebiu, kaip velkatės koja už kojos, lyg pašauti būtumėt.
Tėtušis Žari. Ach, tamsta prie lango, o aš už baro akimis ieškau.
Efraimas. Ko man ten sėdėti už baro, kai nieko nėra. Nieko nematyti ten už baro. Langas – tai vis šioks toks žvilgsnis į pasaulį. Kaip televizorius.
Tėtušis Žari. Ach, jei jau apie televizorių prašnekai, tai turbūt ir elektros turi, norėčiau mobilų pasikrauti.
Efraimas. Kokį televizorių? Ar pablūdai? Čia tik metafora. Elektros dabar niekur arti nerasi. Net negaliu pasakyti į kurią pusę eiti jos ieškoti. Gal ir niekur nėra. Išmesk tą telefoną. Neprisiskambinsi artimiausius dešimt metų niekam. Aš išmečiau.
Tėtušis Žari. Na taip taip, mėtysiu matai gerą daiktą nei iš šio, nei iš to. Valgyt neprašo, tegul guli kišenėj, kad ir šimtą metų.
Efraimas. Manai šimto metų sulauksi?
Tėtušis Žari. O ką? Skubėt neskubu, todėl galiu ir palaukti.
Efraimas. Na na, lauk. O ko pas mane pageidausi? Gal sriubos, ar šnicelio?
Tėtušis Žari. Kad ne, mes tik ką pavalgėm. Nebent vandens atsigersim, ar ne, Kostai?
Efraimas. Tu už save kalbėk, o vaikis alkanas, mačiau kaip akys suspindo, kai šnicelį paminėjau. Ko jis tyli? Ar nekalbus?
Tėtušis Žari. Negirdi jis ir jokio šnicelio negirdėjo.
Efraimas. Tai ko dabar galvą purto?
Tėtušis Žari. Tikas jam, sindromas, po kontūzijos vaikas, todėl ir purtosi bei negirdi. Ei, atsikabink nuo jo. Tik atsigerti duok ir mes eisim.
Efraimas. Vanduo ant stalo, pats įsipilk, nekainuoja, iš šaltinio. O kas jis tau?
Tėtušis Žari. Kaip tai kas? Sūnus, aišku, kad sūnus, kas dar gali būti?
Efraimas. Tavo metuose? Pamiršk.
Tėtušis Žari. Ką pamiršk, ką pamiršti? Manai vaikų negaliu turėti? Man tik penkiasdešimt su trupučiu.
Efraimas. Aha, žydo neapgausi. Kiek jam?
Tėtušis Žari. Kostui? Dvyli... palauk, ne, trylika, juk taip? Matai?
Efraimas. Vadinasi laikas apipjaustyti, jei pas mane pasiliks. Kaip sūnus.
Tėtušis Žari. Ką reiškia pasiliks? Kodėl turėtų pasilikti? Ir kodėl kaip sūnus?
Efraimas. Na, man bus patogiau jį kaip sūnų pristatyti, jei, sakysim, kokia mokesčių ar darbo inspekcija apsilankys, neapkaltins nelegaliu įdarbinimu, be to, ir mokesčiai mažesni, vaiko išlaikymas ir panašiai. O jei žydo vaikas, tai turi būti apipjaustytas, kitaip nepatikės, labai jau nepanašus, turėsiu pateikti daiktinius įrodymus, o kad baltas, tai galėsiu sakyti, jog motina norvegė ar estė, jie gi visi balti, ar ne?
Tėtušis Žari. Gerai, sakykim. O kokia man iš to nauda, kad tu mano vaiką pasiimsi? Aišku, man gal būtų patogu kurį laiką atsiskirti, kad kelionė greitesnė būtų, nes dabar išvien tai stok, tai pavargau, tai duok paėsti ir taip toliau.
Efraimas. Ir kaip jis tau tai pasako?
Tėtušis Žari. Mes susikalbam, nepergyvenk. Tai va, man miestą pasiekti reikia, ten banke kai kurių reikalų turiu. Kai tik sutvarkysiu ir grįšiu iškart. Bet užstatą už vaiką turiu gauti, juk nepaliksiu taip be niekur nieko kaip žvirblį. Beje, o ką tu su juo veiksi?
Efraimas. Oi, liūdna jam tikrai nebus. Ir prie baro galės pastovėti, ir ... O šokti jis moka?
Tėtušis Žari. Aišku, pats mokiau. O kur jis šoks, kai negirdi? Muzikos tai negirdi.
Efraimas. Ir be muzikos galės šokti. Vaikas gražus, o pro šalį kareiviai dažnai praeina, švelnumų visokių išsiilgę. Juk moterų dažniausiai jiems nereikia, atprato apkasuose nuo jų, o čia šviežias kūnas ir kraujas.
Tėtušis Žari. Apie kraują tai tu čia baik, žyde, neleisiu, kad mano sūnui kraują kas nuleistų. Bet švelnumas taip, berniukui nepamaišys. Tik brangiau turėsi man sumokėti, supratai, Judo šmote?
Efraimas. Kur čia nesuprasi, duosiu tau du šimtus markių.
Tėtušis Žari. Tris šimtus ir po savaitės, tai yra, dviejų atsiimsiu vaiką.
Efraimas. Bus matyt, bus matyt. O banko tu arti nerasi, nėra banko arti. Jei nori, pinigus, kuriuos gausi iš manęs, geriau pas mane palik, tai dar ir gerą procentą mokėsiu.
Tėtušis Žari. Kokį?
Efraimas. Na, sakykim, kokius ašt...
Tėtušis Žari. Dešimt.
Efraimas. Na, gerai, dešimt.
Tėtušis Žari. Tai duok nors tuos pinigus rankoj palaikyti.
Efraimas. Tuoj iš kasos paimsiu. Pasidėk daiktus, Joške, dabar pas mane pasiliksi.
Tėtušis Žari. Kodėl Joške? Na, bet kaip žinai. Penkiasdešimt aš visgi iškart pasiimsiu, gal kur kelyje reiks ką nusipirkti, pats supranti. O kitus tai padėk saugiai į seifą.
Efraimas. Būtinai. Klausyk, nežinau tavo vardo...
Tėtušis Žari. Tėtušis Žari.
Efraimas. Geras vardas. Tai va, sakyk, tu daug vaikštai, daug matai ir tikriausiai kai ką paimi radęs?
Tėtušis Žari. Kur lenki, žyde?
Efraimas. Mano vardas Efraimas.
Tėtušis Žari. Koks skirtumas. Ko nori, dėstyk.
Efraimas. Ne, aukso, tai yra, žiedą jei kokį pamestą randi, man nereikia, nebent tau labai pinigų stigtų. Bet gal kokį pištalietą ar “kalašą”, arba, tarkim, granatą...
Tėtušis Žari. Kur tu matai, kad pas mane “kalašas” tilptų? Šitoj kuprinėj? Ir pištalietų nešiotis man taip pat neapsimoka. O tau kam?
Efraimas. Iš tikrųjų tu teisus, nuo kareivių vis tiek neapsiginsiu, o valkatas galiu ir šunimis užpjudyti.
Tėtušis Žari. Vo vo, jei šunys bus sotūs, tai ir mano, tai yra dabar tavo Joškė bus pavalgęs. Na, tai lik sveikas. Gal greit vėl pasimatysim.
Efraimas. Skubėk lėtai.
Tėtušis Žari. Kurgi ne, karas nelaukia.

Paštininkas. Ei, senas žmogau, kur trauki?
Tėtušis Žari. Aš tau atrodau senas?
Paštininkas. Na, vis tik tau ne aštuoniolika.
Tėtušis Žari. Ne aštuoniolika, tas tiesa, bet ir ne šimtas. O tu gal prie tarnybos kokios, pašto, ar ne?
Paštininkas. Taigi, dabar kai elektros nėra, tai nei telegrafo, nei telefono ryšio taip pat nėra. Lieka rankinis, ta prasme, natūralus kontaktas, kaip anksčiau – iš rankų į rankas. Telegramos, sveikinimai, atvirukai ir panašiai. Bjauriausia telegramos apie mirtį. Dar biuleteniai apie padėtį fronte. Turiu kiekviename kaime iškabinti.
Tėtušis Žari. A, mačiau tokius. Tik iš kur jie žino informaciją, jei jokio ryšio neturi?
Paštininkas. Išgalvoja viską, arba kažkas pasako, kokie kariniai daliniai jei praeina pro šalį, tai nupiešia padėtį, bet niekas nežino, tiesa tai ar ne, o ir nereikia niekam tiesos, reikia informacijos, supranti? Gauni kažkokias žinias ir esi ramus, tai yra informuotas, nusiramini ir toliau gyveni. Taip sutvertas žmogus, jam svarbu žinoti, nesvarbu ką.
Tėtušis Žari. Tu teisus, tai pasakyk man tada, ar teisinga kryptim traukiu į miestą, noriu būti informuotas.
Paštininkas. Žiūrint į kokį.
Tėtušis Žari. Artimiausią.
Paštininkas. Tada tau atgal, į priešingą pusę reikia eiti.
Tėtušis Žari. Nemėgstu apsigręžti, prisipažinti klydęs, o ir nuėjau jau nemažą gabalą, dar kartą pro tą pačią smuklę klampoti. Atsisveikinau ten su visam, dabar staiga vėl išdygsiu. Sunerims žmonės, pagalvos, kad orientaciją praradau. Niekur neskubu, eisiu pirmyn.
Paštininkas. Jokių žmonių ten nėra, Efraimas vienas. Tiesa, berniukas kažkoks išdygo, anksčiau jo nebuvo. Žydas sako, kad sūnus. Supaisysi, gal iki šiol slėpė.
Tėtušis Žari. Aha, aš irgi mačiau, vaikis visai į žydą nepanašus.
Paštininkas. O tau į miestą ko reikia?
Tėtušis Žari. Į banką noriu užeiti, pensiją pasiimti.
Paštininkas. Pamiršk, nėra jokiam mieste banko. Tepė visi kulnus su pinigais. Ko neišnešė, vagys visokie pričiupo. Ir pastatų neliko, vien griuvėsiai. Ir taip visuose miestuose, kur valstybiniai, visi sugriauti, tik gyvenamieji dar šiaip ne taip laikosi, žmonės kiek gali prižiūri. Ir mūsų pašto tik sienos, nei stogo, nei durų. Arba susprogdinta, arba išnešiota po plytą ar čerpę. Karas, pats supranti.
Tėtušis Žari. Na, bet pamatyti geriau pačiam, o ir veikti juk daugiau neturiu ką. Va, jei savo dviratį parduotum, tai labai senam žmogui padėtum.
Paštininkas. O prieš dešimt minučių pykai, kai senu pavadinau.
Tėtušis Žari. Per dešimt minučių ir pasenau, laikas nestovi vietoj. Tai ką?
Paštininkas. Dėl dviračio? Žinai, juk valdiškas, dar su atžyma. Policija ieškos.
Tėtušis Žari. Atžymą ir nutrinti galima.
Paštininkas. O kaip aš viršininkui paaiškinsiu, kur valdišką turtą padėjau?
Tėtušis Žari. Ar maža plėšikų visokių kelyje pasitaiko?
Paštininkas. Būna. Mums dėl to ir dujų balionėlius išdavė, kad apsigintume.
Tėtušis Žari. Labai tu prieš automatą su balionėliu papūsi. Na, tai kaip?
Paštininkas. Ech, velniai nematė, penkiasdešimt duok ir sėsk į balną.
Tėtušis Žari. Na, tu ir užlenkei, už penkiasdešimt aš du dviračius galiu nupirkti.
Paštininkas. Tai ko nenuperki? Mažiau trisdešimt nenusileisiu.
Tėtušis Žari. Juk tau ir dvidešimt bus kaip iš medžio nukritę. Nieko nesitikėjai, neplanavai ir še tau – ant kelio dvidešimtinė guli.
Paštininkas. Dvidešimt penki ir išsiskiriam be kraujo.
Tėtušis Žari. Gerai, tik pas mane smulkių nėra, va dvidešimt, dar dvidešimt. Miestą kai prieisiu, išsikeisiu ir rytoj čia tau penkinę grąžinsiu. Gi tu kasdien tuo pačiu keliu vyksti?
Paštininkas. Žiūrėk, kad rytoj būtum, kitaip policijai tave apibūdinsiu. Žodinį portretą nuskenuosiu.
Tėtušis Žari. Dėl penkių markių? Na ir žmonės šiais laikais.
Paštininkas. Karas, pats supranti. Žmogus nieko nevertas.

Motušė Kuraž. Ana, pašto tarnautojas važiuoja. Sustabdykit jį, vaikai.
Vaikai. Dėde, dėde, sustokit. Sustokit, mamai blogai.
Tėtušis Žari. Vaikai, kas nutiko?
Berniukas. Mama suklupo, ją reikia skubiai vežti į ligoninę.
Tėtušis Žari. Ar ne Motušė Kuraž būsi?
Motušė Kuraž. Iš kur apie mane žinai?
Tėtušis Žari. Kas nežino, įžymi esi. Skaičiau, kai dar akinių nereikėjo, dabar tai tik į tolį žiūrėti galiu, o kas palei nosį vyksta, nieko nematau. Todėl nepyk, kad arti neprieisiu, iš čia man geriau matosi.
Motušė Kuraž. Padėti gali?
Mergaitė. Mamai į ligoninę reikia. Nuvežkit, labai prašau.
Berniukas. Please.
Tėtušis Žari. Ligoninę, sakai? Gal į infekcinę, ar traumatologinę? Manai nors viena dirba šiuo metu?
Motušė Kuraž. Iš kur man žinoti. Vaikai, paeikit toliau, man su žmogum reikia pasikalbėti.
Mergaitė. Mama, mes tavęs nepaliksim.
Tėtušis Žari. Klausykit, ką vyresni sako.
Motušė Kuraž. Manai nežinau, kad ligoninių nėra? Vaikų tik nenoriu nuvilti. Jie tiki. Paimk juos, geras žmogau, ir nuvesk kur nors toliau nuo šito košmaro. O aš kaip nors viena.
Tėtušis Žari. Aha, ir kam man visa šita našta? Galvoji, aš koks jaunikaitis esu, galiu apie visus šokinėti? Ir dar vaikus. Tai ne kokius kačiukus, kuriuos paskui maiše nuo tilto į upę gali numesti.
Motušė Kuraž. Aš pinigų tau duosiu, nebus našta, patys eiti gali.
Tėtušis Žari. Kiek duosi? Pinigų, ta prasme.
Motušė Kuraž. Už vaiką po šimtą.
Tėtušis Žari. Po du šimtus. Per pigiai vaikais atsikratyti nori, lyg jie ne tavi būtų.
Motušė Kuraž. Prigavai, aišku ne mano, aš jau per sena gimdyti. Priklydo, brolis ir sesuo. Tėvai subombarduoti, negalėjau palikti, širdis neleido, prisiėmiau, o dabar, matai, pati sugriuvau. Tu juos paimk, o aš tada viena kažkaip išsikapstysiu, ne pirmas kartas.
Tėtušis Žari. Tai kaip dėl pinigų?
Motušė Kuraž. Gerai jau gerai, tuoj suskaičiuosiu.
Tėtušis Žari. Tik man geriau smulkiais, suslėpsiu įvairiose vietose, jei kas ras, tai visų nepaims. Ir, žiūrėk, ratukus tavo irgi konfiskuoju, kam tau jie, o man pravers, prikabinsiu prie dviračio, tai ir daiktams susidėti bus.
Motušė Kuraž. Leisk su vaikais atsisveikinti, pastovėk ten šalimais.

                                                  II veiksmas

Tėtušis Žari. Ką radai? Parodyk.
Berniukas. Balioną.
Tėtušis Žari. Jis šlapias, išmesk.
Berniukas. Bet kodėl, Tėtuši? Jei aš pripūsiu ir paleisiu į dangų, baltą, kaip taikos balandį, gal žmonės nutrauks karą, kai pamatys jį skrendantį link debesų?
Tėtušis Žari. Tai ne balionas ir ne balandis ir, neduok dieve, žmonės nustos kariauti, iš ko mes gyvensim?
Mergaitė. Bet tada būtų gyva mūsų mamytė.
Berniukas. Ir tėvelis.
Tėtušis Žari. Dabar aš jūsų tėvelis, nepamirškit, ir dabar aš jumis rūpinuosi. Jeigu jau tai prasidėjo, tegul ir tęsiasi amžinai.
Berniukas. Bet mes neiname į mokyklą.
Tėtušis Žari. O ko ten vaikščioti, ką ten rasi? Tik pinigus nė už ką nulupa ir nieko neišmoko. Skaityt skaičiuot mokat ir tai yra viskas, ko jums kada nors prireiks. Visa kita aš jus išmokysiu. Štai, saulė tiesiai virš galvos, vadinasi, metas pietums. Surask pagalių, užkursim laužą ir išsikepsim tą vištą, kurią pasigavom.
Mergaitė. Bet man jos gaila, aš jau prisirišau prie jos, ji tokia rami ant mano rankų.
Tėtušis Žari. Žiūrėk, dar pridergs tau į rankas ir ant suknelės. Geriau pririšk šitą virvutę prie kojos ir paleisk ją kol kas palakstyti, kol ugnį užkursim.

Atburzgia motociklas su “liulka”. Vokietis karininkas išjungia variklį ir lėtai prisiartina prie grupės.
Ilgai dairosi. Pagaliau

Offizier. Guten Tag.
Tėtušis Žari. Guten guten. Tag, ja.
Offizier. Supranti deutsch?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Tik porą žodžių, richtig.
Offizier. Na gut. Sag mir, pasakyk, ar nematei arti rusų? Partizanų?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Rusai seniai pasitraukė. Į rytus. Nach osten, ja, richtig.
Offizier. Na gut. O tu nesi partizanas? Sakyk teisybę, nemeluok, nes tuoj paimsiu į Konzentrationslager.
Tėtušis Žari. Nereikia, Herr Offizier, sakau tiesą. Aš senas žmogus, koks aš partizanas, aš ir ginklo jokio neturiu. Apieškokit.
Offizier. Na gut, ich glaube, tikiu. O kas tie vaikai? Tavo?
Tėtušis Žari. Jie neteko tėvų, aš jų pasigailėjau, juk nepaliksi vienų, ar ne?
Offizier. Ja, richtig.
Tėtušis Žari. Richtig richtig, aš ir sakau richtig. Todėl dabar ir esu jiems kaip tėvas. Arba Großvater, juk taip sakoma?
Offizier. Taip, richtig, senelis. Gerai, tada paimsiu das Mädchen, kad tau lengviau būtų, ji padės mano Frau vištas prižiūrėti.
Tėtušis Žari. Vištas ji labai myli.
Offizier. Ir tavo vištą paimsiu. Das Mädchen jos nepaleis, matai kaip stipriai laiko.
Tėtušis Žari. Bet už vištą aš daug sumokėjau. Ir das Mädchen man kainavo. Sunku skirtis, taip prisirišau. Herr Offizier, neskriauskit seno žmogaus.
Offizier. Na gut, Mensch, duosiu tau deutschmarkių. Du šimtus, šimtą už vištą ir šimtą už Mädchen.
Tėtušis Žari. Herr Offizier, na, Mädchen tikrai daugiau verta už vištą. Pats sakėte, kad ji kitas vištas prižiūrės.
Offizier. O tu kartais ne žydas, labai gerai derėtis moki?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Koks žydas, visai nein.
Offizier. O kur žydų yra? Juk matei warscheinlich?
Tėtušis Žari. Na taip, vieną mačiau.
Offizier. Kur? Wo ist er?
Tėtušis Žari. Na nuo čia turbūt už penkiasdešimt kilometrų. Į pietus. Tiksliai, richtig. Tokia smuklė.
Offizier. Smuklė? Was ist das?
Tėtušis Žari. Na, tai kaip taverna, aludė.
Offizier. Biergarten? Ich Verstehe. Na gut. Imk dar šimtą ir vesk Mädchen į liulką.
Tėtušis Žari. O berniukas, jis juk jos brolis, tada ir jį paimkite.
Offizier. Berniukas man nereikia, aš namie turiu den Soldaten, jie malkas kapoja. Po dvejų metų atvesk, tada paimsiu į karą. Auf wiedersehen!
Tėtušis Žari. Wieder wieder, iki pasimatymo.

Berniukas. Kodėl tu mano sesę taip lengvai atidavei tam fricui?
Tėtušis Žari. O tu norėjai, kad aš jam karą paskelbčiau? Džiaukis, kad tave išgelbėjau.
Berniukas. Tu ir mane norėjai jam parduoti.
Tėtušis Žari. Na, ką tu kalbi? Tai tik dėl akių, juk žinojau, kad tavęs nepaims. Kur jis sodins tave, sau už nugaros, kad tu jam peilį į kepenis suvarytum? Ne toks jis kvailas, partizanų bijo, tai ko jis sodins tave sau už nugaros? O į liulką abu netilptumėt, todėl aš visa tai galvoj greitai permečiau ir dėl akių tokį pasiūlymą pateikiau, žinodamas, kad jis atsisakys.
Berniukas. Netikiu aš tavim. Dabar ir vištos netekom, kam tas laužas?
Tėtušis Žari. O mes kavos išsivirsim, aš ir šokolado turiu, pas vieną kareivį, lavoną visą plytą nepraimtą radau. Kare galima suktis, tik reikia gudrauti, supranti? Nieko, aš tave visko išmokysiu.
Berniukas. Jau Motušė daug mus primokė.
Tėtušis Žari. Kuraž? Na taip, ji daug žino, bet dabar vargu, ar išsisuks, kai koja apšlubo. Mūsų reikale reikia, kad ir galva, ir kojos gerai dirbtų. Be to, ir konservų tavo kuprinėje mačiau dar liko, taip kad nemirsim iš bado, kare tik nuo kulkos gali šaukštą padėti.
Berniukas. Duok tą šokoladą.
Tėtušis Žari. Imk, man vis tiek negalima, diabetas. Ech, miestą prieisim ir tada restorane pietausim, pamatysi.
Berniukas. Kurgi ne.
Tėtušis Žari. Pietausim, pamatysi.

Girdisi artėjančio transporto ūžesys. Netrukus prie jų privažiuoja šūkiais išpieštas autobusas. Mes už taiką! Priešas bus nugalėtas! ir panašūs. Iš autobuso pasipila būrelis jaunų žmonių.

Mergina. Sveiki, piliečiai! Ką verdate?
Tėtušis Žari. Nieko, tik vandenį, norėjom kažko šilto atsigerti.
Vaikinas. Žiūrėk, tikrai, pas juos puodas visai tuščias, tik vanduo.
Pliktelėjęs vaikinas. Atsilikėliai, ką neturit ko paėsti?
Tėtušis Žari. Tai iš kur, juk karas? Parduotuvės nedirba, restoranai irgi.
Mergina. Jei jau apie karą prakalbome, tai mes kaip tik už greitesnį jo užbaigimą.
Tėtušis Žari. Mes irgi. Štai prieš valandą anūkas paleido į dangų taikos balandį.
Berniukas. Tai buvo balionas.
Tėtušis Žari. Simbolizuojantis taiką.
Mergina. Gerai gerai, tai nesvarbu, balionai balandžiai nieko nelemia. Taika ateina per pergalę mūšio lauke, aišku?
Tėtušis Žari. Taip, tą mums kaip tik ir ponas karininkas prieš valandą aiškino.
Pliktelėjęs vaikinas. Karininkas? Koks dar karininkas?
Tėtušis Žari. Sąjungininkas, mūsiškis.
Mergina. Nesvarbu dabar aiškintis detales. Paskui viską sužiūrėsim, o dabar svarbiausia surinkti pinigus pergalei pasiekti, kad įsivyrautų taika, ar aišku?
Tėtušis Žari. Tai aš ir sakau tą patį – mes už taiką.
Mergina. Nieko tu nesupranti. Klok pinigus, kad už juos galėtume pripirkti daugiau ginklų, bombų, tik taip pasieksime taiką.
Berniukas. Bomba susprogdino mūsų namą ir palaidojo tėtį ir mamą.
Vaikinas. Už tai ir reikia daugiau ginklų, kad niekas nežūtų. Atsilikėliai.
Pliktelėjęs vaikinas. Gal jūs ir mokslu netikit?
Tėtušis Žari. Tikim tikim, mes viskuo tikim.
Mergina. Tai atidaryk piniginę nekalbėjęs, laikas nelaukia, iki vakaro dar turim žinai kiek bombų nupirkti?
Tėtušis Žari. Nežinau tikslaus skaičiaus, bet už taiką pasiryžęs atiduoti paskutines markes. Štai – dvidešimt.
Mergina. Ne per daugiausiai, bet vis šis tas. Pergalė bus mūsų!
Vaikinas. O tą vaiką paliksim? Jis juk jau galėtų eiti į frontą?
Mergina. Kitą kartą. Gal rytoj, o šiandien dar jį tektų patiems maitinti. O ryt taip, tiesiai į apkasus. Tai iki pasimatymo ir dėkui, labai padėjote, taika bus mūsų!

Autobusas nuvažiuoja.

Tėtušis Žari. Matai, išpirkau tave, galima sakyti, lieki man skolingas.
Berniukas. Ačiū, nepamiršiu.

Naktis.

Tėtušis Žari. Nepyk, pririšiu tave prie medžio, dėl tavo saugumo, kad vilkai neužpultų.
Berniukas. O pririšto tai nepuls?
Tėtušis Žari. Taip galvoju. Gal jie pamanys, kad tu jau esi kažkieno, kažkam priklausai ir todėl paliks tave ramybėj, kad kulka kartais iš paskos nepasivytų. Žodžiu, tu miegok, o rytas viską sudės į savo vietas.
Berniukas. Tai jau tikrai, ačiū už rūpestį.

Ryte.

Tėtušis Žari. Ei, kur tu, kad tave ežys? Ir dviračio nėra. Šunsnukis. Kaip jis atsirišo, juk tokį gerą mazgą užpainiojau, jūreivišką. Ei, vaike! Net vardo nežinau. Taip, ką dar jis paėmė? Pinigai? Bet gi čia ta žiurkė, kur aną kartą liepiau į maišelį supakuoti. O pinigų nė vieno popierėlio. Tai bent sukčius, neveltui Motušės mokinys, bestija. Taip seną žmogų be skatiko paliko. Ir konservo nė vieno, nors medį graužk apsikabinęs. Ką dabar daryt? Tik pas žydą eiti, kur mano pinigai į sąskaitą padėti. Bet kelias tolimas, be dviračio dvi dienas kulniuoti, o burnoj nė trupinio. Nebent kokį lavoną vėl rasti ir kišenes iškraustyti, net ir šokoladą suėsčiau, nors po to mane cukraligė pribaigtų, vis tiek ar taip, ar taip galas.

Prieina rūpintojėlį. Atsisėda šalia ta pačia poza.

Tėtušis Žari. Mes su tavim vieninteliai besirūpinantys šiuo pasauliu. Dar dievas. Bet kur jis? Gal pavargo, gal susipainiojo, kaip ir mes, nežino, kas gera, kas bloga, kurią pusę palaikyti. Mane, mane, Viešpatie, palaikyk. Taip, gal ir nevisada buvau geras, pavyzdingas tavo mokinys, gal ir pridariau eibių, bet juk ne iš blogos valios, tik gero tau ir sau norėdamas, tik išlaikydamas pusiausvyrą, balansą tarp priešingų pusių, siekiau sutaikyti, sujungti žmones ... ech, ką aš čia kalbu. Valgyti noriu. Ir gerti. Atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu savo kaltininkams ir neleidžiu manęs gundyti, bet saugau visus nuo pikto, amen. Turbūt teisingai išsireiškiau, Viešpatie?

Rūpintojėlis atsisuka į Tėtušį ir smogia kumščiu jam per galvą. Tėtušis Žari krenta ant žemės negyvas. Rūpintojėlis toliau sėdi pirmykštėje pozoje.