Ledas

Naktis sustabdė upę
lyg laikrodis būtų pamiršęs judėti,
ir vanduo liko gulėti vietoje,
skaidrus, lyg sulaikytas kvėpavimas.

Po plona stiklo oda
dar virpa senas tekėjimo prisiminimas,
lyg širdis, kuri prisimena bėgimą,
bet renkasi ramybę.

Šviesa slysta paviršiumi,
lėtai, atsargiai,
lyg bijotų pažadinti tai,
kas dar miega giliai po skaidrumu.

Įtrūkimas atsiranda netikėtai —
plonas, sidabrinis randas,
per kurį pasaulis trumpam prisimena,
kad niekas nebūna amžina.

Ir ledas laukia ne pabaigos,
o virsmo —
akimirkos, kai vėl taps judėjimu,
kai vėl taps savimi.