Susilietimai

Žvaigždė sužibo pirmutinė –
Užsibuvau kiek slėnyje –
Į tėkmę žvelgdamos,
Svajos nuklydo –
Gal plunksnalapės, o gal nertys
Be įtampos sūpavos srovėje...

Per dieną smėlio krantas,
Saulės gavęs,
Prisėdusį skandina užmarštin...
Lyg lūgnė tolėliau nuo srauto... –
Nuplaukęs laikas ir darbai... –

Tas nuklydimas lyg per nieką ir į nieką –
Tiesiog sėdėti malonu –
Sekt judesį, šešėlį –
Kaip iš lėto
Saulėlydis nuplukdomas vaga...

Rūkai prisnūdę daubose pabunda... –
Užantį grabinėja vėsos ir drėgmė... –
Gal kilčiau... ragina... –
Į kūną grįžta siela,
Pusiausvyrų, ramybės nešina...

Bet vėl –
Žilvytis su manim tylėjęs
Lyg glaudės šakelę peties „ pabūk... “  –
Ar perteklius drėgmės,
Ar lipčius vandenin varvėjęs –
Lyg kiek balsiau jo aidą išgirdau...

Kažkaip įdomiai tylos skamba –
Galbūt užteko paukščiui, kad pratrūkt –
Ir nuo stakato, lyg manęs nėra, pradėjęs,
Paleido trelę medyje – ir vis plačiau, smagiau...

Klausiaus – ir kitapus suskambo –
Ir ten toliau, ir čia arčiau...
Lyg pagal manuskriptą Raigardas pakėlęs –
Lakštingalų choralui leido siaust... –

Namo gerai vėliau grįžau –
Lyg iš bažnyčios... –
Koja už kojos – atsargiai,
Lyg kažką nešu...
Lyg jausdamas, kad su kažkuo,
Anksčiau – vėliau, reikės dalintis –
Bijojau nuterioti tai,
Ko nežinau...

Ir taip iš metų metai,
Kol prasimušei kaip šventė –
Lakštingalų choralas – sąnašos širdies...
Lyg saisčiau tavimi –
Aplink ko vertos vertės –
Palikti ką galiu kaip dovaną
Ties durimis...


                        2026-02-04