Kur širdis klajoja

Vėjas pučia per tuščius laukus,
Ne visada ten, kur širdis trokšta.
Bet lūžusios šakos po audros gūsių
Medį stipresnį, aukštesnį augina.

Naktis be žvaigždžių – tyli mokytoja,
Saulė šypsosi tik po tamsos.
Prarasta gėlė tampa žemės dovana,
Kelias šviesėja, kur širdis klajoja.

Žingsnis po žingsnio, diena po dienos,
Sielos vingiai veda vis aukštyn.
Trokštamas vaisius dažnai nukrenta,
Bet tas, kurio reikia –
Viduje atveria tavo sparnus.