Tikra protybė

Plaukiau auksine akių upe
Tūkstančio akių
Begalybės atspalvių
Kreive
Pavargęs protas mane nešė
Kaip genamą vėjo balsą
Prapuolantį tarp kitų garsų
Jie visi į mane žvelgė
Nemirksinčiais vyzdžiais
Gulėjo mindomi
Kaip būna mindoma savigarba
Kai lepteli tai ko net pats
Nenori girdėti
Jie visi tonomis slėgė mane
Ne svoriu bet grakščia tobulybe
Savo forma ir įvairumu
Jie kaip Gorgonė
Mane hipnotizavo
Išraiškomis spalva
Tomis dienomis negalėjau
Leisti sau užvertus galvą
Ganyti dangaus platybėje
Pasiklydusių debesų
Ar paukščių
Ir tyliai niūniuoti lengvų mantrų
O ne
Visa beprotybe
Buvau paniręs į tamsius savo
Regos vandenis
Žiūrėjau žemyn
Gilyn
Atrodo jog jų gelmėje
Mačiau savęs supratimą
Jie buvo visur
Ir aš juose iki kelių
Atrodė jog jų pigmentas
Skrodžia mane kiaurai
Jog pats tampu auksu
Lyg įklimpę pirštai
Į dažus
Bandžiau atsiplėšti
Plačiais minčių šuoliais
Bet niekaip negalėdamas išsivaduoti
Peršokti
Suvokiau
Jog taip ir turi atrodyti
Ruduo
Žiūri žemyn
Bet esi tikras
Jog žinai kaip yra viršuje
Ruduo
It skalpelio atspindyje
Sustingęs veidas
Susikaupęs tiriamai
Šypsosi
Ir nenukrypdamas
Tęsia pradėtą
Operaciją