Pirmiau paskutinė

Kai liečias prie kūno
Ir galvoji tai jis tavo
Linkius išlygina miegant

Kai drebi tarsi žvakės liepsna
Ir žinai jog ne šaltis užmigdo tave
O ramybė minčių šuliny

Kai plaukeliai visi ir kojų ir rankų pakyla
Tu žinai jog per langą įlindus delčia
Tave guodžia ir liūdesį tramdo krūtinėj

Kai galvoji jog mirsi ir tu
Nes paukščiai sušalo lesykloj
Supranti jog tie žodžiai kalti kurie lieka gulėti lentynoj

Kai miego nenori nors žinai jog neužilgo reiks kilti
Dar trumpam tarsi ežeru brendant panyri
Į tą mažą truputį kas liko

Kai lieka viena valanda su tais kuriuos myli
Padalini į sekundes save tarsi teptum sviestą
Ant paskutinio duonos kąsnelio

Kai nelieka net to tu žinai
Jog nuolat kinta reikšmė
Kai eina pirmiau paskutinė