Susimąsčiusiam

Sėdžiu užsimerkęs
Ir regiu
Kaip krenta sniegas
Ant minčių baobabų
Jei tamsoj kambary
Įsivaizduoju jog
Sėdžiu bažnyčioj
Ar Jis žino
Jog aš tuo metu
Ten nesu
Nes kaip gali nežinoti kažko
Tas kuris žino visatą

Sėdžiu po sena obelim
Ir meldžiuosi
Ji apsvaigus jog
Žiemą pražydo
Meldžiasi laikinas
Ir prašo trupinių
Amźinybės
Į gyvenimo sriubą beriu
Rečiausią prieskonį
Tai kas vadinas
Vaikystė