Nanuko Galas (ne anatominis)

Kadaise gyveno Nanukas gražus,
Turėjo jis šunį, septynis vaikus;
Žmonos neturėjo, ir uošvės taip pat,
Nes keitė kaip kojines meilužes kasmet.

Norėjo Nanukas būt vyras garsus,
Tad pardavė jis savo tvartą, namus;
Vaikus pasiliko – linksmiau taip gyvent –
Ir nutarė jis niekada nepasent.

Čiudoviščia šitas gyveno miške
(Tenai, prie Pabradės, kažkur po egle);
Svajojo jis kartais su savo vaikais,
Dainas jiems dainavo tyliais vakarais.

Draugų neturėjo Nanukas, oi, ne,
Miegojo ramiai jis kasnakt po egle;
Vaikai nusibodo jam, trukdė labai
Ir nutarė čiūdas gyventi sveikai.

Nuėjo Nanukas į turgų ryte,
Nupyzdino bulvių, ir morkų drauge,
Sugrįžęs sugraužė jis bulves žalias,
Vaikams tepaliko Nanukas morkas.

Įsižeidė atžalos, pyko labai
Ir nutarė tėvą sumušti visai,
Jam tvojo per kepenis, dūrė akin –
Numiro Nanukas. Numiro. Amin.