Alitcija, tu tiandien papėgai nepapudėjutsi vietoje Kitkio, todėl dapar puts tau, aha!
Žmogutits eina gatve, aplink tamtsu ir talta, norts Kalėdots, pet aplink tik tsniegats, o ne jazminų ziedai, nets vietoje Paltotsiots varnelėts, kurią norėtų matyti zmogutits ir kuri atnetstų jam jazmino ziedą, gatvėje kaptstots tik papratsta varna ir lyg to pūtų dar negana! – Net ir tsi varna nelaiminga, nets ji nori gerti, pet negali, nets gatvėje tik tutsciats pakelits, o atsigerti-uzkrimtsti tsniego ji matyt gėdijatsi, todėl aptsimeta, kad geria kazką tai its pakelio, kad kazką tai randa jame ir tada! – Itstinka tsu atsitinka tstepuklats! – Kalėdų gerumats ir Kalėdų tsvietsa nutsileidzia į zmogutcio tsirdį ir jits pavadina papratstą varną Paltąja Varnele, ir tsako, kad neziūrėts kaip ji krimts tsniegą, aptsimets, kad nemato, tegul ji tik atsigeria tsitaip, ir tikriautsiai net its tikrųjų jits ją pamato kaip Paltąją Varnelę, o ji turpūt its tikrųjų pajunta ne tsniego tskonį kapodama tą tsniegą, o to, kats kazkada puvo tame pakelyje tskonį, – Tikrats Kalėdų Tskonits Tsiame Eilėratsyje, ou ye!