Kaip mes su Sipariu šaudėm niekšus

Siparis stovėjo prie šaudymo angos, pasiruošęs šaudyti.
Nežinia kiek dar reikės stovėti, nes ne kasdien pagaunamas niekšas.
Buvo dienų, buvo savaičių ir mėnesių, kada Siparis stovėdavo
nepaleidęs kulkos.
O buvo dienų, kada rankos juodavo nuo parako dūmų ir panagėse
atsirasdavo kraujo.
Asmeniškai jam buvo nusispjauti ką šaudyti.
Tikėjo savo pašaukimu - nepalikti po savęs niekšų.
Tai buvo pelninga  vietelė.
Brangiai mokėdavo. Nušauni ir čia pat gauni grynais krūvą pinigų.
Siparis kartais imdavo drebančiomis rankomis ir
dėl to suknisto „drebako“, pinigai netikėtai išslysdavo jam iš virpančių pirštų
ir krisdavo  po kojomis.
Siparis ilgai nejudėdavo, stovėdavo iki blauzdų paskendęs piniguose.
Aš šaudžiau iš kitos šaudymo angos.

Mus labai pagyrė aktoriaus meistriškumo dėstytoja.
Ji taip patikėjo mūsų meistriškumu, kad ruošėsi Siparį į teismą paduoti.
Pagailėjo.