Troškulys Tamsai

Poliarinėj nakty, galvoj statika.
Leidžiasi vaivorykštinės snaigės.
Mėlynos, lyg radioaktyvios, lydo skyles mano aortoj, kurias meluočiau jei sakyčiau jog pamiršau, ir vėl įsismeigiu kuolą.

Mamuto dydžio akmuo prie kojos prirakintas,
kai kiekvieną kartą mane nustumia nuo pasaulio krašto pažįstama ranka, kažkodėl nesvetimėju.

Gal aš ne žmogus?

Juk žmogus šikšnosparniu negimsta, ar ne?