Šias eiles sunku pavadinti rimtai

Grakščiai einant, girdžiu, keliai trakši,
batsiuvio įkaltos vinys kibirkštį skelia.
Išbalęs iš piršto išsitraukiu rakštį
ir keliu sklidiną skaidruolės stiklelį.

Po devinto tokio greitai lekiu link upės
atsigaivinti oru gaiviu, pabūt vienumoje. 
Bijau amžinai ten likti, pledan įsisupęs
ant smėlio guliu, gulbė sparnu pamoja.

Naktį vėl baisiai rėkavo ateiviai geri
veltui įveikę be galo pavojingą kelią.
Vyriausias klausė: ar rūkai? Ką geri?
Ir įbruko burnon šaltą ledinę plotkelę.