Kaip mergaitė pasiklydo miške.

Kartą grybavo mergaitė miške, o jos akiniuose atsispindėjo saulė, todėl ji pametė savo kelią ir pasiklydo. Nežinodama, kur eiti, ji brido per samanas nepalikdama pėdų.
Tame miške, eglių tankumyne, raudoname namelyje, gyveno trys uodai Zyzla, Kyzla ir Pasternokas.
Mergaitė rado raudoną namelį ir užėjo paklausti kelio namo.
Uodų namuose nebuvo, nes jie vakarais šildėsi prie liepsnojančių bulviakasio laužų.
Labai nustebo pasiklydusi mergaitė, kad tokie maži uodai gyvena taip netvarkingai. Turėdama daug laiko ji sutvarkė mažų uodų gyvenimą: paklojo lovas, suplovė indus, nušveitė langus. Kaip kiekviena mergaitė savo namuose, uodams ant stalo ji pamerkė gėlių. Kada ji baigė namų ruošą, atėjo iš miško vilkas ir pagrobė pasiklydusią mergaitę, nunešė ant aukšto kalno ir liepė tiek miegoti, kol kas nors ateis ir pabučiuos jai į kaktą.
Sugrįžo trys uodai, kvepiantys bulviakasio laužo dūmais ir labai nustebo, pamatę taip gražiai sutvarkytą jų mažą gyvenimą.
- Kas galėjo padaryti tvarką mūsų netvarkingame gyvenime? – paklausė nustebęs Zyzla.
- Kas pamerkė gėlių ir pasislėpė? -  kraipė galvą Kyzla.
- Tai galėjo padaryti tik mergaitė, - nusišypsojo Pasternokas.
Atsigulė trys uodai į tvarkingai paklotas lovas ir sapnavo spalvotus sapnus apie mergaites, kurios sutvarko jų netvarkingus gyvenimus.
Anksti ryte jie sužinojo apie pasiklydusią mergaitę, kurią pagrobė ir užmigdė vilkas ir, kad mergaitė laukia nesulaukia, kada ją kas nors pabučiuos.
Trys uodai tapo liūdni lyg šalčio pakąsti klevo lapai.
Išskrido uodai vaduoti paklydusios mergaitės, kuri pamerkė jų netvarkingame gyvenime gėlių.
Skrisdami per mišką jie matė daug princų ir karalių jojančių ant spalvotų arklių gelbėti mergaitės, bet uodai buvo greičiausi, nes skrido pas mergaitę ant savo sparnų.
Piktas vilkas saugojo mergaitės miegą ir įkąsdavo kiekvienam, kas tik arčiau prisiartindavo prie mergaitės. Uodams jis buvo visai nebaisus, nes jie vilkui pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo ir nuskrido prie mergaitės lovos.
Uodai pamatė miegančią mergaitę ir jų akyse atsispindėjo saulė.
Uodai išsirikiavo bučiuoti mergaitę.
Pirmasis apsuko ratą Kyzla, bet mergaitė mostelėjo ranką, tarsi gindamasi nuo įkyrių uodų, ir nuvijo uodą Kyzlą.
Antrasis gelbėjo  Zyzla, bet ir jam mieganti mergaitė rankos mostu vos nenumušė kepurės.
Pasiruošė skristi uodas Pasternokas, bet tuo metu prie paklydusios mergaitės prišoko kariūnas ir pabučiavo mergaitei į kaktą. Mergaitė prabudo, padėkojo kariūnui už tai, kad jis neleido jai visą gyvenimą miegoti, ir laimingai sugrįžo į savo namus.
Uodai džiaugėsi, kad mergaitei gyvenimas susitvarkė, o atsidėkodami jie kiekvienais metais mergaitei atneša rudeninių gėlių.
Mergaitė visada nustemba pamačiusi rudenines gėles, nes jos primena jai tą rudenį, kada ji pasiklydo ir  mažame raudoname uodų namelyje pamerkė  lauko gėlių.