Identitetas

Frank Herbert Kopos pasaulyje dieviškumas ir žmogiškumas pinasi aplink gebėjimą matyti visą praeitį, dabartį ir begalybę ateities kelių, priklausančių nuo ypatingos akimirkos pasirinkimų. Atitokstu ir suvokiu, kad ir paprasto žmogaus gyvenimas toks pats: nepamenu savo protėvių, bet jų pasirinkimai nulėmė mano gyvenimą. O mano pasirinkimai nulems daugelio kartų, kurių ištakos manyje, gyvenimą. Neretai pajaučiu, kaip mano močiutei tapus našlaite penkerių, kaip gimdymo metu mirus prosenelei ir seneliui tapus našlaičiu, buvo nukirptos tos gijos, kuriomis turėjo būti perduota amžiais protėvių kaupta kasdienio gyvenimo išmintis…ji dingo…Ir kiekviena sekanti karta vis dar po truputi ieško kaip tą tuštumą užpildyti.
Dažnai susimąstau, kiek aš pati nulemiu savo sprendimus, o kiek jie yra įtakoti tradicijų. Ir kolkas linkstu prie to, kad sąmoningai nulemiu turbūt vos kelis procentus kiekvieno savo sprendimo (geriausiu atveju) …darbe stebiu pakistaniečius, kurių kultūra visiškai kitokia nei mūsiškė. Kai jų yra po vieną, ar tris jie sugeba pasirinkti gana stipriai prisitaikyti prie mūsų kultūros, net nepajauti, kad jų kultūroje moteris turėtų kažkokį kitokį statusą. Ir štai kai jų grupelė išauga iki dvidešimties, viskas pasikeičia. Pirmiausia aš suvokiu, kiek tie kiti turėjo įdėti savo sąmoningumo ir pastumti tą slankiklį sprendimo slankiojoje juostoje, padidinant savojo asmeninio mastymo procentą ir sumažinant tradicijos dalį sprendime. Ir matau kaip elgiasi didelėje saviškių grupėje žmonės, kurių tradicijoje gerokai mažiau individualumo nei mūsiškėje. Jie nebegali duoti sau prabangos nuklysti nuo tradicijos, suteikti daugiau laisvės savo sąmoningumui ir asmeniniam pasirinkimui, prieštaraujančiam tradicijai. Matau kaip jie “praranda veidą” dėl mano veiksmų tokioje situacijoje, kuri man atrodo savaime suprantama, kurioje net nereikia priimti jokio sprendimo…tiesiog taip pas mus įprasta…Mes tikimės, kad jie prisitaikys prie mūsų taisyklių, o jų kultūroje priimta, kad juos turi priimti tokius, kokie jie yra…Ir galvoju, kiek vietinių taisyklių sulaužiau, būdama Taivane…nes elgiausi taip, kaip pas mus priimtina, taip, kaip pas mus pagarbu…bet jų taisyklės taip pat buvo kitokios. Ir intuityviai jų negalėjau perprasti…Sunku buvo laikytis net tų, kurias žinojau esant, nes jų logika man svetima.
Teko klausyti V. B. Pšibilskio paskaitas apie civilizacijų istoriją. Gaila nebepamenu autoriaus ir knygos pavadinimo (nes dabar turbūt labiau nei betkada norėčiau perskaityti tą knygą), kurią jis minėjo savo pasikaitose. Apibendrinus idėja skambėtų taip: ten kur susiduria civilizacijos, jų skirtingos kultūros, vyksta kariniai konfliktai. O kas būna, kai civilicaijų neskiria riba, kai skirtingos kultūros susimaišo tarpusavyje? Į šį klausimą, turbūt, geriausiai gali atsakyti žydų Europoje istorija. Kultūros tokios skirtingos, kad net keletą tūkstantmečių sąveikaudamos tarpusavyje apsišlifavo, bet identiteto neprarado. Žvelgiu į tuos pakistaniečius darbe, ir matau, kad savo kultūroje jie yra geri žmonės, laikosi savo moralinių vertybių. Bet jų protėviai, jų gyvenamoji aplinka, jų pasirinkimai sukūrė visiškai kitokį mąstymą nei mūsų. Ir tas mąstymas nulems jų dabarties pasirinkimus. Ir tas mąstymas, kuria tokį stiprų atstūmimo jausmą jiems…Nes jų pasirinkimai mano tradicijų atžvilgiu žeidžiantys, nepagarbūs, piktinantys, erzinantys…
Kurį laiką bendravau su kurde mergina Šveicarijoje. Kartą ji kalbėjo apie musulmonus kurdus Šveicarijoje, kad ir vieniems ir kitiems sunku. Ji pasirinko prisitaikyti prie vakarietiškos kultūros, laikė save pažangia. Tas prisitaikymas aišku ribojosi noru, kad ji kaip moteris būtu lygi su vyrais. Bet visas likęs jos mąstymas vis dar buvo kurdės merginos…juk negali vieną dieną tiesiog išimti viso savo kurdiško, musulmoniško pasaulio suvokimo ir transplantuoti sau vakarietiško suvokimo. Ir ji nebegalėjo pritapti nei musulmoniškoje kultūroje, nei vakarietiškoje. Jos identitetas įstrigo kažkur riboje…ji nenorėjo priimti kurdiško moters statuso ir kurti tradicinę musulmonišką šeimą, bet negalėjo sukurti ir vakarietiškos šeimos…norėjo dalies europietiškų vertybių, bet šlykštėjosi kitomis… Kaip gali prisitaikyti prie kitos kultūros, jei visa tavo prigimtinė mąstysena sako, kad viskas toje kultūroje gal nelogiška, gal neteisinga, gal tuščia, gal vertybės beprasmės? Kiek žmonių gali atverti savo sąmonę tiek, kad galėtų laisvai slinkti savo pasirinkimo slankiklį tradicijos sąskaita iki nulio? Ir kuo tuomet taps toks žmogus? Kuo taps žmogus, atstūmęs visą savo protėvių sukauptą išgyvenimo išmintį, neturintis gijų, jį rišančių su kitos kultūros protėvių išmintimi? Visą savo mątymą ims ir pagrįs savo paties išmintimi, klaidomis…Taps vienišas savo paties sukurtoje vieno žmogaus tradicijoje?