Atmintimi

Aš suprantu, kad lietūs šėlo tąkart,
kai keitėsi gėla su nežinia -
sušlapęs paukštis vis kartoja: vakar
ir langas nekvėpuoja būsima diena.
Tu atnešei iš kiemo saują saulės,
išdeginęs ant lūpų pažadais,
o rytą tarp delnų stiprių suglaudęs
lyg puokštę apvyniojai spinduliais.
Bet mainės oras: šlapdriba iškrito,
kai vakaras suvirpino medžius,
bei tavo žvilgsnio kambariuos neliko -
tik šlapias paukštis veržias į svečius.