Kaip vaikų poetą surado Darbas

Poetas, radęs gerą kavinę,
pakelia pilną stiklelį,
tyliai išgeria
ir, kaip tikras krikščionis
muša save į krūtinę,
siųsdamas į Visatą dejones:
atleisk, Viešpatie,
nenorėjau įžeisti Patį,
kaltas ne aš, o nelabieji,
ir tik jie liepia lakti
ugninį vandenį,
ir dar ta ragana
mano pati,
bet aš jai ryt pasakysiu: gana.
Tikrai geriau vietoj lakimo
iki visiško išsekimo
iškrauti anglių vagoną,
o ten jų tik viena tona.