Pergalė

Koridoriuje pirmyn atgal vaikščioja slaugės. Be kroksų cypsėjimo ant vinilinių grindų ir stumiamo vežimėlio su indais tarškėjimo, jokių kitų garsų jos neskleidžia.
Tran – bram – trin -drin bilda vežimėlis nuo vienos iki kitos palatos durų. Atrodo, tarsi kažkas tyčia nesutepa jo ratų, kad pažadintų ligonius ir primintų jiems, jog jie dar gyvi.
Prie durų slaugytoja sustabdo vežimėlį ir baksteli koja į palatos duris. Tai daro labai tiksliai - durys prasiveria tik tiek, kiek reikia: nei centimetru mažiau, nei centimetru plačiau. Tarsi būtent šito spyrio pirmiausia ir mokosi kiekviena jų, pradėdama dirbti ligoninėje. Nedelsdama įgudusiais judesiais slaugė kelia nuo vežimėlio lėkštes su koše ir gabalėlius juodos duonos. Dėlioja dietinę vakarienę ant šešių spintelių. Paskirsto porcijas ir grįžta prie vežimėlio.
Tran – bram – trin -drin - dardena tolyn.
Cypšt - cypšt - vėl sucypia kroksai ant grindų. Iš koridoriaus galo link palatų su arbatinuku rankoje jau skuba kita slaugė. Ji kaip vijurkas įsisuka į palatas. Neįtikėtinu greičiu pilsto atvėsusią arbatą į stiklines, sustatytas ant spintelių ir tiesiog čiuožia koridoriumi nuo vienų iki kitų durų.
Tame pačiame koridoriuje vinguriuoja ir seselės. Jų žingsniai smulkūs, bet greiti ir tauškėjimo jos nevengia. Seselės, skirtingai nei slaugės, nuolat viena kitai aiškina, ką ir kaip daryti. Atrodo, kad pagrindinė jų užduotis šį vakarą – vienai kitą paauklėti ir pamokyti. Iki ryto būtent seselės yra svarbiausia ligoninės hierarchijos grandis. Vakare ligoninėje budi tik keli gydytojai, jų koridoriuje nesimato. Gydytojai laukia savo kabinetuose, kol juos pakvies gaivinti ligonį ar konstatuoti jo mirtį.
Nida bijo ligoninių nuo mažens. Visa tai - dėl anginos operacijos pirmoje klasėje. Tada per operaciją seselės laikė ją suvyniotą į kažką kas priminė marškinius. Tik ji vis tiek draskėsi, spardėsi ir vis iš jų išsinerdavo. Nuo to karto ligoninės tapo viena didžiausių jos baimių. Vien pamačius pastatą, Nidai pradėdavo trūkti oro. Ji vaikiškai naiviai tikėjo, kad niekada nereikės sugrįžti į ligoninę. Tačiau po keturiolikos metų tenka vėl būti ligoninės koridoriuje. Dabar ji bando tvardytis, kvėpuoti tolygiai, nepasiduoti panikai, visą dėmesį telkti į personalo judesius. Nusiraminimui kuria mintyse vaizdinį: ligoninė - tik didelis skruzdėlynas su baltomis skruzdėmis. Kiekviena tų skruzdžių dar turi raudoną kryželį ant nugaros.
Kažkuo kitu užsiimti šiuo metu neįmanoma: į palatą jos niekas nekviečia, o ji pati nesiveržia. Jai užtenka ir to kvapo koridoriuje: vaistų, chloro, maisto ir ligotų kūnų skleidžiamų dujų mišinio.
Ji tiesiog sėdi ir laukia mamos. Stebi baltą minčių skruzdėlyną. Labiausiai ją kankina nežinomybė: kiek dar teks laukti. Mirtis, kai jos kas nors šaukiasi, neateina greitai, tik kai jos nelaukia - ji čia kaip čia.
Nida nejaučia jokio sielvarto dėl mirštančio. Nebuvo artima su tuo žmogumi. Galbūt net pyksta ant jo. Pykti ji tikrai turi teisę. Tuo nė trupučio neabejoja.
Ir kas gi nepyktų būdamas Nidos vietoje?
Visų močiutės kaip močiutės: su anūkėmis kartu sausainius kepa, į parką eina, sukneles siuva, kojines mezga, pasakas skaito. O jos močiutė – lyg kokia ragana: visada susivėlusi, visada dvokianti degtine ir dainuojanti nesąmones.
Jokių gerų prisiminimų nei apie ją, nei apie jos trobą Nida neturi.
Nida pabėgtų iš čia, bet negali taip imti ir palikti mamos raudančios palatoje.
Gera dukra taip nesielgia. Ir ji nesielgia.
Ji mato, kaip mamai sunku, todėl neturi jokios teisės palikti žmogaus vieno su netekties skausmu tokioje aplinkoje – kur vienoje lovoje kažkas miršta, kitoje dejuoja, trečioje miega, o kitose sėdi ir valgo košę. Vienas kitas dar užkanda sausa juoda duona ir užgeria šalta arbata. Sveikiausias iš visų atsistoja ir ieško spintelėje jogurto ar banano, kurį per lankymą paliko artimieji.
Tran – bram – trin -drin - vežimaitis pasuka atgal koridoriumi.
Vakarienė baigiasi. Prasideda indų surinkimas. Visiškai ta pačia tvarka kaip judėjo pirmyn slaugė spiria duris ir eidama atgal. Priėjusi prie spintelių lovų galuose, surenka tuščias lėkštes. Paima ir tas, kuriose maistas liko neliestas.
„Kam jį išvis deda lėkštes, prie žmogaus be sąmonės? Juk ir taip aišku: nevalgys, neprabus - nei už valandos, nei už pusvalandžio“, – mąsto Nida, stebėdama veiksmo koridoriuje tęsinį.
Tran – bram – trin -drin - vežimukas priartėja prie sėdinčios Nidos
Baltoji ligoninės skruzdė pastumia duris su koja ir, joms prasivėrus, įžengia atlikti savo lėkščių misijos. Stabteli prie mamos, palinkusios virš močiutės lovos. Nida sunerimsta. Atsistoja, kad geriau matytų, ar slaugė neužgaus mamos su lėkšte. Ištempusi kaklą, pasistiebus ji bando kažkiek kontroliuoti situaciją bent iš toliau. Jos žvilgsnis klaidžioja nuo slaugės prie mamos, slysta per mamos petį. Ten - pagalvė,  ant jos - nuo ligos skeletu virtęs veidas. Veide žiba dvi juodos akys.
Pirmą kartą Nida mato mirštančio žmogaus akis.
Pirmą kartą ji regi ir pačią mirtį.
– „…turi tokias akis, kad siela jose tartum danguje ilsisi…“ 1) – šmėsteli galvoje. Ji neprisimena, kas tai parašė. Dabar ji apskritai nieko neatsimena – nei iš vakar, nei iš užvakar, nei iš praeito mėnesio, nei iš metų, nei iš dešimtmečio. Dabar jai tiesiog atrodo, kad nuo balto skruzdėlyno fasado nusilupo dažai ir visos baltos skruzdėlės keičia spalvą į juodas.
Tran – bram – trin -drin -koridoriuje vėl bilda vežimėlis, bet Nida jo negirdi, negirdi ir seselių ginčų. Ji tiesiog lėtai juda link mirštančiojo lovos – taip lėtai, lyg saugotųsi nesutrypti juodos, ropojančios skruzdės.
Juodose akyse ji mato švelnumą, o gal net meilę. Atrodo, kad žvilgsnis prašo atleidimo. Tik Nida ne Dievas, ne kunigas ir ne šventa būtybė, kad galėtų suteikti išrišimą. Vis dėlto žvilgsnis ją šaukia ir ji, prikaustyta jo žaižaravimo, slenka artyn to kaulėto veido.
Visai pamiršta savisaugą. Gal dėl to, kad dar tokia jauna – tik devyniolikos. Ryte dar planavo pasivaikščioti su draugėmis mieste. O dabar, prikaustyta juodų akių žibėjimo, lėtai artėja prie mirštančio žmogaus. Žvilgsnis ją kviečia ir ji juda pro kitų dviejų ligonių lovas. Užkliūva už spintelės, suklumpa. Spintelė susvirduliuoja, bet nevirsta - tik nuo paviršiaus nurieda prakąsta duonos riekė.
Nida atsitūpia ir pakelia duonos riekę. Duonos mėtyti nedera - to mama ją mokė nuo mažens. Ligoninės - Nidos baimė, o badas - mamos baimė.
Nida tai gerai žino. Nuolatos girdi mamos pasakojimus, kaip vaikystėje ši grauždavo bulvių lupenas. Visi aštuoni broliai ir seserys taip maitinosi, nors turėjo abu tėvus. Galbūt todėl, kad iš dviejų suaugusių šeimoje dirbo tik juodų akių savininkė – Nidos močiutė. Dirbo plytinėje. Senelis nedirbo.
Nedirbo, nes nebuvo pratintas prie darbo nuo mažens. Tėvai jį lepino. Džiaugėsi, kad jaunėlis gražiai dainuoja. Ketino savo vaiką siųsti mokytis į konservatoriją: dvarininkai buvo, pinigų tam netrūko. Tik kad, bolševikams atėjus, nepavyko į konservatoriją išvykti. Teko lįsti po trobos grindimis. Muziką ir dainavimą pakeitė naktimis klausomas „Amerikos balsas“. Per radiją nuolat kartojo: „Neikite dirbti į kolūkius, greit ateisim išvaduosim. “
Taip belaukiant gelbėtojų po trobos grindimis, protas pradėjo maišytis. Kai retkarčiais išlįsdavo į šviesą, mušė vaikus neskirdamas maži ar didesni, dar kvėpuoja ar jau be sąmonės. Kasdien protas vis labiau silpnėjo, o sadizmo priepuoliai stiprėjo. Tik ankstyva tėvo mirtis išgelbėjo visus vaikus nuo kasdieninio pragaro ir likusią dalį vaikystės gyveno nors ir alkani, bet bent jau ne kruvini.
Prisiminus mamos pasakojimus, Nidai ima trūkti oro. Ji pradeda žiopčioti. Labai stengdamasi  kelis kartus giliai įkvepia ir susitvardžiusi lėtai iškvepia. Po kelių tokių kvėptelėjimų ritmas normalizuojasi. Lengviau kvėpuodama atgauna kitus pojūčius- dabar mato, kad jau stovi šalia mamos.
- Pailsėk truputį, aš pasėdėsiu vietoje tavęs – taria Nida, apkabindama mamą per pečius - Tai neįvyks dabar. Aš galiu, aš pabūsiu.
Mama užsidengia veidą nosine. Nida vėl pažvelgia į gulintį kūną. Juodos akys sužiba. Skeletas tikriausiai džiaugiasi. Tik neaišku dėl ko: ar todėl, kad dukra pailsės, ar kad anūkė pabus šalia.
– Eik jau, – ragina Nida mamą ir švelniai stumia ją link durų.
Palydi mamą į koridorių, užveria palatos duris. Nedelsdama, tvirtu ir greitu žingsniu, grįžta prie lovos. Apie jokias skruzdes, galinčias pasimaišyti po kojomis, dabar jau negalvoja. Pasitraukia arčiau kėdę, paima skeleto ranką.
Juodos akys vis taip pat spindi, tik kamputyje dar sužiba ašaros. Nida jaučia - reikia kažką pasakyti.
– Močiute, – išlėto prabyla Nida, nors dar tiksliai nežino, ką sakys toliau.
Šiek tiek patyli, įkvepia ir tęsia paskubomis.
„ Visada norėjau tavęs paklausti, kaip tu gavai tokį gražų vardą – Viktorija? “
Tuomet vėl prityla, lyg norėdama duoti laiko atsakyti., bet susigaudo - atsako nebus. Tęsia:
– Man regis gyvenimas tavo buvo toks negražus, o vardas – priešingai, ypatingas. Gimei kaime, o ten retai kas turėjo tokį gražų vardą. Galbūt tik tos, kurios gimdavo dvare, tarp nėrinių. Tačiau tu ten negimei, ir net kaip marčios į dvarą tavęs priimti nenorėjo.
Akys sužiba kaip žvaigždės tamsią naktį virš skruzdėlyno miške.
– Tokio vardo galėtų pavydėti bet kuri. Viktorija. Pergalė. Tu juk žinai, kad Viktorija reiškia „pergalė“? – kalba toliau Nida, glostydama skeleto ranką. – Taip, pamenu, kad tu nemoki skaityti ir rašyti, bet juk per visą gyvenimą kažkas tau tikrai turėjo pasakyti, ką reiškia tavo vardas. Na, bet jei niekas nesakė iki šiol, tai aš tau sakau dabar: Viktorija – tai „Pergalė“.
Akys užsimerkia. Jų spindesys užgesta. Tik šypsena iškreipia skeleto lūpas ir lieka sustingusi.
Nida toliau glosto mirusiosios ranką. Ji tokia jauna, niekada nematė mirusio žmogaus, nesupranta, kas ką tik įvyko, todėl kalba toliau:
–Šiandien esi tikra Pergalė... prieš gyvenimą. Prieš visus jo išbandymus, smūgius, kančias. Tu juos nugalėjai, įveikei taip, kaip mokėjai, kaip sugebėjai, kaip pajėgei. O dabar tiesiog šventi pergalę. Ar tiesą sakau, močiute?
Akys neatsimerkia, nors Nida vis dar glosto kaulėtą ranką ir plepa, plepa. Iš lauko į palatą grįžta mama ir, pamačiusi sustingusį kūną, pradeda balsu raudoti.
Tik tuomet Nida susivokia, kad laiko mirusio žmogaus ranką. Atsistoja ir pasitraukia, kad mama galėtų prieiti prie močiutės. Iš koridoriaus, išgirdusi triukšmą, atbėga seselė ir paspaudžia mygtuką prie lovos. Koridoriuje pasigirsta visiškai kitokie, dar šį vakarą negirdėti garsai. Tai gydytojų kabineto durų trinktelėjimas ir skubūs vyriški žingsniai link palatos.
Kažkur už jų tolumoje pritariamai vėl pasigirsta prislopintas vežimėlio Tran – bram – trin -drin.
Cypšt - cypšt  - cyptelna kažkieno kroksas.
Visa tai Nidai jau neprimena nei balto, nei juodo skruzdėlyno. Dabar tai labiau panašu į žiogų chorą prie senosios močiutės trobos.
Či-Či-Či… Čri-Čri-Čri Ši-Ši-Ši - čirškia žiogai: „siela [...] tartum danguje ilsisi“ 2) 
Nida atsirėmus į sieną jiems pritaria:
- Ji buvo Pergalė.
2025m. rugsėjo 4 diena Konkursui Prozos Krantas 2025
1)  2)  M. K. Čiurlionis. Iš laiško Sofijai, 1909 m. rugsėjo 26 d.