Kviečiu arbatos

Kai ruduo vis dažniau primena apie neišvengiamą savo įsiviešpatavimą su vėjuotais, lietingais ir apniukusiais orais, kviečiu išsivirti kvapnios arbatos, jaukiai įsitaisyti patogiame krėsle prie židinio ir pasidomėti jos istorija, siekiančia III a. pr. Kr. Kiniją.
    „Iš pradžių arbata buvo vertinama dėl jos gydomųjų savybių ir vartota kaip vaistinis gėrimas, tačiau ilgainiui tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi ir svarbiu kinų kultūros simboliu. Kinai pirmieji išplėtojo arbatos auginimo, apdorojimo ir vartojimo tradicijas, kurios vėliau pasklido už šalies ribų.
    Tais laikais arbata buvo ruošiama iš arbatos plytelių, kurios būdavo pašutinamos, susmulkinamos ir užverdamos, o po to greitai išpilstomos į puodelius. ‘‘
    Kinų poetas Lu Tong (790 – 835), žinomas dėl visą gyvenimą trukusių kinų arbatos kultūros studijų, rašė:
    „Pirmas puodelis tik suvilgo lūpas ir gerklę, antras puodelis sudaužo vienatvę, trečias pasiekia tuščias sielos gelmes, kur teranda per penketą tūkstančių tonų keisčiausių ideogramų, ketvirtas puodelis sužadina lengvą prakaitavimą, ir visos mano gyvenimo blogybės išeina lauk per kūno poras, penktas puodelis mane apvalo, šeštas pakviečia į nemirtingųjų valdas. “
    Turbūt, jau laikas užsiplikyti antrąjį puodelį arbatos?
    Vaikštau po Taikomosios dailės ir dizaino muziejų, kur eksponuojami iš įvairių Lietuvos miestų muziejų atvežti, XIX – XX a. arbatos puodeliai, kavinukai, servizai, ir grožiuosi jų spalvingumu, skoningu apipavidalinimu. Sidabriniai kavinukai, įmantriais raštais dekoruoti, porcelianiniai puodeliai ir lėkštelės paauksuotais krašteliais, išpiešti spalvingomis gėlelėmis, kiti – gamtos peizažais, linksmai žaidžiančiais angeliukais, ir kiekvienas šių meno kūrinių byloja, kaip buvo puoselėjama bei klestėjo arbatos kultūros istorija.
    Lietuvoje arbatos gėrimo tradicija užsimezgė XVII a. Pirmiausia įsivyravo Lietuvos didikų, dvarininkų gyvenime, o nuo XX a. suklestėjo miestiečių „arbatėlių‘‘ kultūra. Štai ką pasakoja karališka naujovė, kai arbata atvyko į Lietuvą. Gal jau jūsų delnuose garuoja trečias arbatos puodelis?
    „Arbata į Abiejų Tautų Respubliką atkeliavo XVII a. antroje pusėje, daugiausia Vakarų Europos prekybos keliais, ypač per olandus ir anglus, kurie importavo ją iš Kinijos. Žinoma, kad arbata mėgavosi jau Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1595 – 1648) žmona Marija Liudvika Gonzaga (1611 – 1667), atvykusi iš Nevero, Prancūzijos. Naujoji valdovė buvo nepaprastai įtakinga ir dažnai lyginta su karaliene Bona Sforca. Kartu su savo dvariškiais karalienė atsivežė rūmų damas, kurias apdairiai ištekino už vietos didikų. Valdant Vladislovui Vazai, Vilniaus rezidencijoje vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia pastatyta ir pirmoji opera Lietuvoje. Tikėta, jog čia mėgautasi ir pirmąja arbata.
    Nepaisant aktyvių diskusijų, XVIII a. šis gėrimas įsitvirtino Lietuvoje. Vis dėlto, skirtingai nei kava, greitai paplitusi kavinėse ir tapusi plačiai prieinamu gėrimu, arbata įsišaknijo kaip privatus, aristokratiškas įprotis, puoselėtas dvaruose ir salonuose. XVIII a. ji labiausiai paplito tarp aukštesniųjų visuomenės sluoksnių ir ėmė formuoti savitą kultūrinę nišą, nors tokia populiari kaip Didžiojoje Britanijoje ar Rusijoje netapo. Vis dėlto, arbata išliko rafinuotumo ir socialinio statuso simbolis, ypač išsilavinusio elito aplinkoje. “
    Ekrane rodomas dokumentinis filmas, kuriame pasakojama Japonijos arbatos gėrimo ceremonija. Ar pasiruošėte ketvirtąjį arbatos puodelį? Patariu jos įsipilti į molinį dubenėlį ir įsivaizduoti, kad patenkate į japonišką sodą. Žingsniuojate plytomis klotu taku, žaliuojanti augmenija suteikia ramybės ir susikaupimo pojūtį. Prieinate nedidelį medinį namelį, į kurį, pagarbiai atidarę langelio dureles, nusiimate apavą, atsiklaupiate ir keturiomis įropojate į vidų. Darbuotojas pro jam skirtas duris pirmiausia įneša užkandžių, kurie turi paruošti jūsų skrandžius arbatos gėrimui. Jūs mėgaudamiesi, neskubėdami valgote. Po to gaunate saldumynų. Galiausiai stebite, kaip ruošiama arbata, vadinama tirštoji. Žali milteliai plikomi ir maišomi, kol arbata paruošta gerti. Vėliau gaunate skystesnės arbatos. Ar nepavargote sėdėti ant grindų, pusiau klūpodami?
    Lietus be perstojo ritmingai stuksena į palangę, kurdamas savitą simfoniją arbatos gėrimo ceremonijai. Tenka gerti penktąjį arbatos puodelį ir apsivalyti nuo tamsių minčių, kurios būdingos šiam trumpėjančių dienų laikotarpiui, ir dar pavaikštinėti arbatos istorijos keliu.
    „Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, atsivėrė naujas arbatos gabenimo kelias –sausuma. Tuomet buvo vertinama vadinamoji „karavano arbata“, kuri per Rusiją atkeliavo iš Kinijos kupranugarių karavanais „Arbatos traktu. “ Ši brangi arbata buvo laikoma itin kokybiška, priešingai nei jūros keliu per Londoną atgabentoji pigesnė, kuri dažnai būdavo perdžiovinama, kad atlaikytų ilgą kelionę drėgnuose pjuvenomis atsiduodančiuose laivų triumuose. „Karavano arbata“ išlaikydavo geresnes skonio savybes. “
    Dėmesį patraukia įvairių formų meniškai dekoruoti arbatžolių laikymo indeliai, kurie XVII – XIX a. pirmoje pusėje stovėdavo garbingoje vietoje ant stalo.
    „Šeimininkė ruošdavo arbatą priešais svečius: iš dėžutės įberdavo arbatžolių į arbatinuką. Arbata buvo aukšto visuomeninio statuso simbolis, todėl ją laikydavo brangiuose ir puošniuose tam skirtuose induose. Pirmieji jų buvo iš kinų porceliano, o vėliau imta gaminti įvairių medžiagų dėžutes, buteliukus ir kitokius uždaromus indus. Namų ūkyje tik prakilni šeimininkė turėdavo arbatžolių dėžutės raktą. Tai suteikdavo jai daugiau pranašumo šeimoje. Sakoma, kad tai buvo pirmieji moterų žingsniai siekiant užimti lygiavertę su vyrais padėtį visuomenėje. “
    Ar jau pasiruošėte šeštąjį puodelį arbatos?
    „Arbatos gėrimas – tai ne tik maloni pramoga, bet ir gyvenimo menas, mokantis harmoningai sutarti su žmonėmis ir gamta. “