Vilties nebėra

žiauri sintaksė ir sunkumas, kurie įsiterpia
į mano dienoraščius... Galvoju, kaip geriausiai viską paaiškinti –

sekmadienio popietės, praleistos su Senuku garaže,
ir tie sugedę automobiliai vienas šalia kito. Tuo metu,

buvo tai, ką galėjome sau leisti. Sugedęs šlamštas. Sekmadieniais,
per radiją visada grodavo lenktynės, ir stovėdavau

šalia jo arba gulėdavau po varikliu, iš
karterio liejosi alyva. Senukas beprotiškai keikdavosi, kartais

dėl automobilio, kartais dėl varžybų. Kartais
Močiutė iš viršaus pašaukdavo vieną ar kitą iš mūsų, ir

atsidusdamas užlipdavau pažiūrėti, ko ji nori.
Mes tada tiek daug dūsavome. Juokinga. Jei paklaustumėte mūsų,

ar esame laimingi, pasakytume: Šeimos. Jos laimingos.
Sugedusiuose automobiliuose slypi paguoda: galima rasti tai, kas

sugedę. Galima vėl viską padaryti nauju. Atidarydavau variklio dangtį,
žvilgtelėdavau į suodžiais aplipusį vidų, o Senukas paduodavo man dalių,

kad mano mažos rankytės patenkintų kiekvieną poreikį. Senukas
įsiropšdavo į priekinę sėdynę, pasukdavo raktelį ir pasigirsdavo riaumojimas,

kuris būtų buvęs džiaugsmo priežastis. Bet atėjo laikas
(tai neišvengiama dalis), kai jis pasiduodamas išsitraukdavo baltą

nosinaitę ir prisidėdavo prie galvos. Visada klausdavau,
ar galėjome labiau pasistengti. Mažasis anūkaiti, sakydavo jis. Vilties nebėra.